2018 m. sausio 12 d., penktadienis

Naujai seni išgyvenimai

Nuo paskutinio savo įrašo čia, bandžiau parašyti ką nors bent tris kartus, tačiau joks įrašas taip ir neišvydo dienos šviesos. Grįžau į Lietuvą, ten būdama turėjau kaip ir pailsėti, tačiau nuo visų lakstymų pirmyn ir atgal, susitikimų su artimaisiais ir draugais, švenčių, pavargau labiau nei tikėjausi. Atvykus atgal į Daniją, tiesiogine ta žodžių prasme, mane tiesiog nubloškė egzaminai ir pasiruošimas jiems. Manau, jog paskutinį kartą taip ruošiausi egzaminams dvyliktoje klasėje. Bet tai tikrai, nereiškia, kad parašius egzaminą išeinu iš jo laiminga ir patenkinta. Nors praėjus pirmam egzaminui jaučiau palengvėjimą, kad jis praėjo, tačiau vilčių, kad jį išlaikiau dedu nedaug. Antras egzaminas, kuris buvo šiandien, pareikalavo iš manęs daug nervų, kadangi buvau pasiruošus ne tik jį išlaikyti, bet ir gauti gerą pažymį. Ir manau, kad tai nelabai pavyks šį kartą. Bet žinoma niekada negali žinoti. Bet kadangi aš esu toks žmogus, kad jei kam nors pasiryžtu ir man nepavyksta to įgyvendinti, tuomet aš labai pikta ant savęs, kad prirašiau kokių nors nesąmonių, pridariau klaidų ir vis dėl to neskyriau pakankamai laiko pasiruošimui kiek turėjau. Ir tada pradedu pykt ant savęs dar labiau dėl to, kad iš vis pradėjau pykt ant savęs, nes vis dėl to nepasisekęs egzaminas nėra pasaulio pabaiga (tikiuosi, kad nėra ir karjeros pabaiga :/), o ir pakeist aš dėl to jau nieko realiai negaliu. Kadangi paskutinės dvi dienos dėl mokslių ir darbo kainavo man daug nervų, dabar esu visiškai emocinėj duobėj ir norėčiau atsidurt kur nors toli toli, kur šilta, prie jūros ir tiesiog pamiršti visas mane supančias problemas. Deja teleportuotis dar neišmokau, todėl turėsiu dar kaip nors išgyventi du egzaminus ir tuomet galėsiu grįžti vėl prie dalykų, kurie tiekia man laimę, džiaugsmą ir nekelia jokio streso. 
Ir tai tikrai nėra toks įrašas, kurį planavau paskelbti kaip pirmą įrašą naujųjų metų įrašą, bet toks jau tas gyvenimas. 

Turiu klausimą visiems skaitantiems ir rašantiems į užrašų knygutes. Pasidalinkit ką į jas rašot? Aš turiu tiek daug užrašų knygučių, kurias noriu naudot, bet jos tiesiog yra per gražios ir mielos, kad rašyčiau ten kokias nors kvailystes, bet deja mano kūrybiškumas yra išblėsęs iki kritinės ribos, kai net negaliu sugalvoti kaip pildyti užrašų knygutės. O gal turit kokių nors patarimų kaip susigrąžinti kūrybiškumą pildant užrašų knygutę? 

Tikiuosi jūsų metų pradžia yra su mažiau streso. 

Peace. Zou. :)

2017 m. gruodžio 12 d., antradienis

trumpas sugrįžimas

Dvi valandos ryto. Traukinį jau praleidau tris valandas. Liko dar trys. Tuomet septynios valandos laukimo oro uoste. Pusantros valandos skrydis.  Ir galiausiai valanda laiko važiuojant Kaunas -> Vilnius. 
Po beveik pusės metų nebuvimo Lietuvoje šiandien vėl pamatysiu savo šeimą. Nuo pat ryto kankino šiek tiek keista nuojauta ir nerimas. Pripratau gyventi Danijoje, prie naujo gyvenimo ritmo ir dabar yra iš ties labai keista palikti visą tai trims savaitėms. Važiuoju namo, bet taip pat jaučiuos jog išvažiuoju iš namų. Keistas jausmas, kai realiai dvi šalis gali vadinti savo namais ir abejuose turi gyvenimą. Vienoj galbūt mažesnį, kitoje didesnį, bet realiai abejuose turiu gyvenimą, kurį bandau sujungti į vieną. Važiuodana į Daniją pasiimu su savimi dalelę Lietuvos. Važiuodama į Lietuvą pasiimu dalelę Danijos (tiksliau visas universiteto užduotis ir užrašus egzaminam). 

Studijuojant bakalaurą prieš šventes buvo užimtas laikas, kadangi reikėdavo atsiskaityti visus darbus bei parašyti kolius. Studijuojant dabar magistrą jau mėnesį laiko mano visą laiką atima vienas projektas prie kurio dirba penki žmonės pusę metų. 



2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Asmeniškai man, praėjus gimtadienio laikotarpiui, mano namus bei širdį užlieja kalėdinis laikotarpis. Tai nereiškia, kad jau turiu papuoštą eglutę ir beprotiškai lakstau po parduotuves perku kalėdines dovanas. 
Asmeniškai man šis laikotarpis yra susijęs su kalėdine muzika, jaukiais vakarais su žvakių bei kalėdinių lempučių šviesa, laikas praleistas su šeima bei draugais, bei kalėdinių filmų maratonais. Ir visa tai į mano gyvenimą įneša džiaugsmo, šilumos bei jaukumo jausmą. Be to čia iš ties yra labai sunku nebūti nusiteikus Kalėdoms, kadangi visi pradėjo ruoštis jau kitą dieną po helovyno ir visas miestas tiesiog spindi nuo gausybės kalėdinių lempučių ir eglių kvapas lydi beveik visur kur tik eini. 
Nors pagrinde dabar beveik visas mano gyvenimas sukasi apie projektą, universitetą ir viskas, tačiau jau pradėjau gyventi laukimu kai lėktuvu nusileisiu Kaune ir vėl pamatysiu visus savo artimuosius ir galėsiu panirti į šeimos bei draugų gretas. 
Po penkių mėnesių būnant pakankamai toli nuo Lietuvos ir artėjant Kalėdoms pradedu suprasti kaip labai pasiilgau visų gyvenančių Lietuvoje. 
Tikiuosi, kad per šias Kalėdas bus labai labai daug sniego. 

Peace. Zou.:)


2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

HARUKI MURAKAMI "Norvegų giria"

Goodreads.com ši knyga įvertinta 4,02 žvaigždutėmis. 

Sprendžiant kokią knygą paimti į savo rankas, mano sprendimą palengvino draugė, pasakiusi, kad turiu perskaityti šią knygą. Prieš tai iš ties apie šią knygą nebuvau nieko girdėjusi ir net nežinojau ko iš jos tikėtis. Beskaitant šią knygą sužinojau, kad ji yra viena populeresnių šio autoriaus knygų, nors jis pats norėtų būti labiau žinomas dėl kitų savo kūrinių. 

Tai yra romantinė knyga, kurioje visas veiksmas sukasi apie pagrindinį veikėją Toru Vatanabę bei jį supančius žmones, kurių nėra tiek daug. Naoko, mergina, kuri sukėlė meilę ir atsakomybės jausmą Toru gyvenime, bei įnešė į jo gyvenimą santykių sudėtingumą. Priešingai nei Naoko, Midori į Toru gyvenimą įnešė džiaugsmą, gyvenimo ir santykių paprastumą. Knygoje minimi dar keli Toru draugai, kurie į knygos pasakojimą įnešė savo gyvenimo istorijas bei išgyvenimus. 

Kas man šioje knygoje patiko labiau nei kituose meilės romanuose, tai kad viskas aprašoma ir pasakojama taip, kaip realiame gyvenime. Skaitant nesusidūriau su jokiais nelogiškais nukrypimais ir nei karto nepagalvojau: "damn, realiam gyvenime taip tikrai nebūna". Viskas taip kaip būna gyvenime, be jokių gyvenimo pagražinimų ir patobulinimų. Ir man tai atrodo puiku. 
Turbūt vienintelis dalykas, kuris mane nuvylė - pabaiga. Nors visada žaviuosi knygų pabaigomis, kurias perskaičius nesupranti kas ką tik įvyko, tačiau šį kartą tikrai norėjau ir tikėjausi laimingos pabaigos, tačiau perskaičius paskutinius knygoje parašytus žodžius taip ir nesupratau kas ką tik įvyko. 
Mano manymu ši knyga puikiai tinka ramiam rudens/žiemos vakarui. 
Visai netikėtai beskaitant šią knygą suradau savo kompiuteryje filmą pastatytą pagal šią knygą. Dabar žinau kokį filmą žiūrėsiu šią savaitę. 

Galutinis mano vertinimas: 


Peace. Zou.:)

2017 m. lapkričio 14 d., antradienis

rytojaus (ne)laukimas


Rytoj ta diena, apie kurią paskutinę dieną daug galvojau, šiek tiek laukiau, bet iš ties labiau nelaukiau. Keistas jausmas savo gimtadienį sutikti visiškai kitoje šalyje, visiškai atskirai nuo artimiausių žmonių, su kuriais visados sutikdavau savo gimtadienį. 
Kiek atsimenu niekados nebuvau didelė mėgėja savo gimtadienių. Žinoma, visada smagu yra sulaukti daug dėmesio iš žmonių, sveikinimų ir gražių žodžių. Bet tuo viskas ir baigiasi. 

Gimtadienis labai keista šventė, bent jau aš taip manau. Turėtume švęst, jog išgyvenom dar vienus metus, tačiau tuo pačiu metu artėjam prie senatvės, prie neišvengiamo galo. Bet galbūt tik man senėjimo mintis kelia liūdesį, nes nesijaučiu pilnai gyvenanti savo gyvenimo ir pildanti savo visus norus bei troškimus. Bet žinau ir pripažįstu, kad tai tik mano kaltė. 
Žinau, kad nors ir esu visiškai kitoje šalyje ir čia nėra mano visų artimiausių draugų, tačiau vienaip ar kitaip jie visi bus su manim ir paminės šią dieną. Dieną, kai pasensiu dar vienais metais ir pasitiksiu naujus savo gyvenimo išbandymo bei džiaugsmo metus. 
Ta proga, džiaugsmingo man rytoj gimtadienio. 

2017 m. lapkričio 6 d., pirmadienis

Dienų sudedamosios dalys.

Projektas, imunologija, ląstelės biologija, genetika, molekulinė biologija, laikas draugams bei šeimai, darbo paieškos, bandymas nepamiršti grožinės literatūros malonumo bei rašymo. 
Iš šių dalykų paskutiniu metu susidaro mano dienos, kurios tirpsta kaip ledo gabaliukas uždėtas ant kaistančio kūno. 
Jaučiuosi taip lyg mano visos energijos atsargos tirpsta, visi veiksmai, žmonės, susitikimai ir viskas proporcingai energijos lygio kritimui, kyla ir esu pasiruošusi nuversti kalnus, pasiekti savo tikslus. 
kas vyksta aplinkui vargina ir sekinta. Tačiau tuo pačiu metu mano motyvacija,
Vis dėl to artėjančio gimtadienio depresija nepadeda įveikti energijos lygio mažėjimo. Nors turbūt negalima vadinti šios būsenos depresija, kai mintyse nevaldomai skrieja mintys apie gyvenimą, ką nuveikiau per visus šiuo metus, bandymas išsiaiškinti ką vis dėl to noriu veikti gyvenime (taip aš vis dar esu beveik pasimetusi šiuo klausimu), ir ko aš iš vis noriu iš gyvenimo. Ir be visų šitų apmąstymų prisideda ir priešgimtadieninis visų savo gyvenimo klaidų sąrašo peržiūrėjimas ir savęs kankinimas tuo. Taip, aš esu tas žmogus, kuris save graužia dėl visų klaidų, bet beveik su tuo susitaikiau, galime visi tuo pasidžiaugti. 

Galiausiai visa tai mane privedė iki to, kad norint surinkti bent vieną sakinį čia turiu kiekvieną žodį iš savo galvos traukti bent penkias minutes. Puiku. 

Kaip jūsų dienos eina šių metų rudenį? 

P.S. Nori jog Tavo blogo nuoroda atsirastų skiltyje "Verta aplankyti"? Palik komentare savo tinklaraščio nuorodą, bei nepamiršk mano nuorodos įkelti pas save ir tuomet galėsime būti tinklaraščių draugais. 

Peace. Zou.:)


2017 m. spalio 26 d., ketvirtadienis

Tiesiai iš širdies.

Dažnai žmonės kalba apie tai, jog visada reikia pasakyt žmonės ką jauti, nes paskui gali būti per vėlu. Turbūt tik kas dvidešimtas žmogus apie tai tikrai pagalvoja ir kas šimtas žmogus pasako savo jausmus kažkam. 
Tai tik mano išgalvota statistika, kuri greičiausiai yra taip toli nuo tiesiog kaip saulė nuo žemės.
Šiandien yra ta diena, kai apie tai galvoju daug. Ar pakankamai kartų pasakiau, kad myliu? Ar pakankamai kartų apkabinau ir tiesiog buvau šalia? 
Ir dar daug klausimų, į kuriuos atsakymų taip ir nesužinosiu. 
Laiko atgal neatsuksiu. Nepakeisiu savo veiksmų, pasakytų žodžių, savo elgesio. Tą jau supratau ir žinau. Tačiau, nors ir žinau, bet šią akimirką norėčiau grįžti atgal, tiesiog, kad galėčiau pasakyti vieną paprastą žodį. 
Esu tikra, kad žodį myliu sakiau pakankamai kartų. Tai buvo visiems žinoma tiesa. Tai turbūt vis dar yra visiems žinoma tiesa. 
Per penkerius metus išmokau gyventi su netekties jausmu, susitaikiau su tuo ir tiesiog bandau gyventi toliau. Penki metai yra daug, tačiau laiko ilgumas priklauso nuo to ką skaičiuoji. Per penkerius metus išmokau iš naujo gyventi iš naujo jausti ir džiaugtis gyvenimu. Išmokau susitaikyt ir suprast, kad nieko negaliu pakeist.
Taip pat, per tuos penkerius metus supratau, kad jei galėčiau atsukti laiką atgal padaryčiau vieną dalyką: apsikabinčiau ir pasakyčiau vieną žodį: atsiprašau. 
Atsiprašau už tam tikrus pasakytus žodžius, už tam tikrus savo veiksmus ir poelgį, už beaugantį savanaudiškumą. Už viską. 
Atsiprašau, kad galiausiai tapau tokia, kuri nepatiko nei vienam. ♥

Pasakyti žodį myliu yra sunku pirmą kartą.
Suprasti, jog turi pasakyti atsiprašau, yra sudėtinga kiekvieną kartą. 


Peace. Zou.♥