2018 m. kovo 12 d., pirmadienis

Rašymo terapija.

Naujų metų pasižadėjimo sau sąraše, ar gal labiau tiktų sakyti, kad tikslų sąraše, buvo punktas, kad bent jau pasistengsiu daugiau rašyti į blogą. Pagal dabartinę statistiką viskas eina į priešingą pusę. Ir pradžių kaltinau sesiją, per kurią nuoširdžiai nebuvo laiko, ir turbūt dalykas kurį mažiausiai norėjau daryti tai rašyti per tuos trumpus tarpus nuo mokslų. Dabar galėčiau taip pat kaltinti laiką. Mokslai spaudžia iš visų pusių su visomis užduotimis, kurias reikia padaryti, su straipsniais ir knygomis, kurias reikia perskaityti, o 15 valandų per savaitę paaukojant darbui nepadeda atrasti laiko pasimėgauti dalykais, dėl kurių jaučiu palengvėjimą. Tačiau giliai savyje suprantu, kad ne laikas kaltas. Laiko rasčiau, jei tik labai to norėčiau, tačiau neturiu noro. Nežinau ką rašyt, apie ką rašyt. Galvoje sukasi tiek daug minčių, kurias sunku atskirti vienas nuo kitų, paleisti į viešumą, sudėliot taip, kad jos reikštų kažką. Esu ir vėl savo nuolatinėj rašymo krizėj, duobėj, kuri atrodo taip ir nepasitraukia iš mano gyveno. Bet šį kartą manau, jog žinau vaistą nuo to. Bent jau tikiuosi, kad sugalvojau kaip iš šios duobės išlipti ir pabandyti kopti į kalną. 
Kad ir kiek ilgai galvočiau, neatsimenu kada paskutinį kartą rašiau sau. Tik sau ir niekam daugiau. Nors šiame bloge rašau kaip ir sau, apie dalykus, kurie sukasi mano galvoje, tiesiog išlieju savo mintis, tačiau tai nėra visiškai sau. Šiuo metu man reikia rašymo terapijos ir parašytų mano žodžių, kurie būtų skirti man, bet tuo pačiu ir niekam.
Ir šis įrašas neturi jokio tikslo. Turbūt taip tiesiog noriu oficialiai pranešti, kad šiuo metu nereikėtų tikėtis dažnų įrašų čia, kol nepradėsiu vėl lipti į kalną. 
Be viso to, mintyse vis kirba mintis atgaivinti mano senąjį blogą, tą su kuriuo užaugau ir subrendau. 
Galiu pasidžiaugti bent jau tuo, jog šiais metai vis dar neapleidau knygų skaitymo. 
Nesakau ate, bet sakau iki, nes žinau, kad dar "susitiksim" per šį kompiuterio ekraną. 

Peace. Zou.:)

2018 m. sausio 27 d., šeštadienis

Šeštadienio pamąstymai.

Šį šeštadienio vakarą, visai neplanuotai, bežiūrint kompiuteryje senas nuotraukas supratau kaip viskas labai pasikeitė. Užtektų pažiūrėt kelis metus atgal, kad tai pamatyti. Pasikeičiau pati aš. Pasikeitė
mano stilius. Nekalbu apie savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Taip pat pasikeitė visi žmonės nuotraukose šalia manęs. Vieni liko. Kiti išėjo. Dar kiti atsirado.
Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie liko, kurie toliau džiugina ir kurie toliau atsiranda nuotraukose šalia manęs. 
Nežinau kodėl, bet pakankamai dažnai pagalvoju apie žmones, su kuriais nebendrauju, kurie tiesiog išėjo iš mano gyvenimo, arba aš išėjau iš jų. Ir ne, aš negalvoju ką jie veikia gyvenime ir kaip jiems sekas, nes šiais laikais visą tai galima sužinot iš visų socialinių tinklų arba iš bendrų pažįstamų. Šiuo klausimu viskas nėra taip sudėtinga. 
Aš galvoju apie tai, kodėl mūsų keliai išsiskyrė. Kokie gyvenimo įvykiai privertė draugystei nutrūkti ir baigtis prisiminimais. Ar ir toliau mūsų draugystė tęstus, jei praeityje būtume priėmę skirtingus sprendimus. Bet kas turėjo būti kitaip? Gyvenimo pasirinkimai? Nemanau, kad jie turėtų įtakoti draugystes. Žmonės keičiasi, pasirenka skirtingus gyvenimo kelius, bet tai nereiškia, kad ir toliau negalima palaikyti draugystės. Tik su vieninteliu žmogumi, bent jau kiek atsimenu, draugystė baigėsi ginču. Tai vienintelis atvejis, kai tiksliai žinau priežastį, nors realiai tai nutiko ne dėl vieno ginčo. Ginčas tiesiog buvo ilgai viduje laikyti visi nesutarimai ir abiems atvejais bandymas nekreipti į dalykus į poelgius bei į pasakytus žodžius, kurie draugystės nepadarė lengvesnės ir paprastesnės. Tačiau visos kitos draugystės atrodo, kad tiesiog baigėsi. Sustojo kažkuriam gyvenimo tarpsny ir nebeaugo kartu su mumis. Liūdna. Visi prisiminimai ir nostalgijos, ypač kai esu viena Danijoj, kelia liūdesį ir priverčia galvoti, kas būtų jei vis dar bendrautume? Nes juk, o kodėl negalima? O atsakymas į šį klausymą yra paprastas - galima. Bet gyvenimas nėra toks paprastas kaip šis atsakymas, o draugystė tuo labiau. Ar įmanoma sulipdyti naują draugystę iš prisiminimų? Ar ji vis dar bus tokia pati, kokia yra mūsų prisiminimuose. Galiausiai juk tiek visko daug pasikeitė. Mes visi užaugom, pasikeitėm kaip žmonės, mūsų mąstymas ir bendravimas pasikeitė. Realiai pasikeitė viskas, netgi tos pačios draugystės supratimas. Galbūt net ir tos pačios draugystės prisiminimai nėra tokie patys ir tokios pačios reikšmės. Žinau, turbūt galvojat, kodėl tiesiog neparašau per kokią nors socialinę platformą, paprasto "labas", nepaklausiu kaip sekas ir nepasiūlau susitikt. Mano manymų, seną draugystę sulipdyti tiesiog su paprastu labas ir senais prisiminimais nėra taip paprasta, bent jau mano atveju. Kai kurie sako, kad žmonės nesikeičia. Bet žmonės keičiasi ir keičiasi viskas aplinkui. 

Ką jūs manot, ar įmanoma prikelti seną draugystę iš pelenų? 

Peace. Zou.:)

2018 m. sausio 12 d., penktadienis

Naujai seni išgyvenimai

Nuo paskutinio savo įrašo čia, bandžiau parašyti ką nors bent tris kartus, tačiau joks įrašas taip ir
neišvydo dienos šviesos. Grįžau į Lietuvą, ten būdama turėjau kaip ir pailsėti, tačiau nuo visų lakstymų pirmyn ir atgal, susitikimų su artimaisiais ir draugais, švenčių, pavargau labiau nei tikėjausi. Atvykus atgal į Daniją, tiesiogine ta žodžių prasme, mane tiesiog nubloškė egzaminai ir pasiruošimas jiems. Manau, jog paskutinį kartą taip ruošiausi egzaminams dvyliktoje klasėje. Bet tai tikrai, nereiškia, kad parašius egzaminą išeinu iš jo laiminga ir patenkinta. Nors praėjus pirmam egzaminui jaučiau palengvėjimą, kad jis praėjo, tačiau vilčių, kad jį išlaikiau dedu nedaug. Antras egzaminas, kuris buvo šiandien, pareikalavo iš manęs daug nervų, kadangi buvau pasiruošus ne tik jį išlaikyti, bet ir gauti gerą pažymį. Ir manau, kad tai nelabai pavyks šį kartą. Bet žinoma niekada negali žinoti. Bet kadangi aš esu toks žmogus, kad jei kam nors pasiryžtu ir man nepavyksta to įgyvendinti, tuomet aš labai pikta ant savęs, kad prirašiau kokių nors nesąmonių, pridariau klaidų ir vis dėl to neskyriau pakankamai laiko pasiruošimui kiek turėjau. Ir tada pradedu pykt ant savęs dar labiau dėl to, kad iš vis pradėjau pykt ant savęs, nes vis dėl to nepasisekęs egzaminas nėra pasaulio pabaiga (tikiuosi, kad nėra ir karjeros pabaiga :/), o ir pakeist aš dėl to jau nieko realiai negaliu. Kadangi paskutinės dvi dienos dėl mokslių ir darbo kainavo man daug nervų, dabar esu visiškai emocinėj duobėj ir norėčiau atsidurt kur nors toli toli, kur šilta, prie jūros ir tiesiog pamiršti visas mane supančias problemas. Deja teleportuotis dar neišmokau, todėl turėsiu dar kaip nors išgyventi du egzaminus ir tuomet galėsiu grįžti vėl prie dalykų, kurie tiekia man laimę, džiaugsmą ir nekelia jokio streso. 
Ir tai tikrai nėra toks įrašas, kurį planavau paskelbti kaip pirmą įrašą naujųjų metų įrašą, bet toks jau tas gyvenimas. 

Turiu klausimą visiems skaitantiems ir rašantiems į užrašų knygutes. Pasidalinkit ką į jas rašot? Aš turiu tiek daug užrašų knygučių, kurias noriu naudot, bet jos tiesiog yra per gražios ir mielos, kad rašyčiau ten kokias nors kvailystes, bet deja mano kūrybiškumas yra išblėsęs iki kritinės ribos, kai net negaliu sugalvoti kaip pildyti užrašų knygutės. O gal turit kokių nors patarimų kaip susigrąžinti kūrybiškumą pildant užrašų knygutę? 

Tikiuosi jūsų metų pradžia yra su mažiau streso. 

Peace. Zou. :)

2017 m. gruodžio 12 d., antradienis

trumpas sugrįžimas

Dvi valandos ryto. Traukinį jau praleidau tris valandas. Liko dar trys. Tuomet septynios valandos laukimo oro uoste. Pusantros valandos skrydis.  Ir galiausiai valanda laiko važiuojant Kaunas -> Vilnius. 
Po beveik pusės metų nebuvimo Lietuvoje šiandien vėl pamatysiu savo šeimą. Nuo pat ryto kankino šiek tiek keista nuojauta ir nerimas. Pripratau gyventi Danijoje, prie naujo gyvenimo ritmo ir dabar yra iš ties labai keista palikti visą tai trims savaitėms. Važiuoju namo, bet taip pat jaučiuos jog išvažiuoju iš namų. Keistas jausmas, kai realiai dvi šalis gali vadinti savo namais ir abejuose turi gyvenimą. Vienoj galbūt mažesnį, kitoje didesnį, bet realiai abejuose turiu gyvenimą, kurį bandau sujungti į vieną. Važiuodana į Daniją pasiimu su savimi dalelę Lietuvos. Važiuodama į Lietuvą pasiimu dalelę Danijos (tiksliau visas universiteto užduotis ir užrašus egzaminam). 

Studijuojant bakalaurą prieš šventes buvo užimtas laikas, kadangi reikėdavo atsiskaityti visus darbus bei parašyti kolius. Studijuojant dabar magistrą jau mėnesį laiko mano visą laiką atima vienas projektas prie kurio dirba penki žmonės pusę metų. 



2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Asmeniškai man, praėjus gimtadienio laikotarpiui, mano namus bei širdį užlieja kalėdinis laikotarpis. Tai nereiškia, kad jau turiu papuoštą eglutę ir beprotiškai lakstau po parduotuves perku kalėdines dovanas. 
Asmeniškai man šis laikotarpis yra susijęs su kalėdine muzika, jaukiais vakarais su žvakių bei kalėdinių lempučių šviesa, laikas praleistas su šeima bei draugais, bei kalėdinių filmų maratonais. Ir visa tai į mano gyvenimą įneša džiaugsmo, šilumos bei jaukumo jausmą. Be to čia iš ties yra labai sunku nebūti nusiteikus Kalėdoms, kadangi visi pradėjo ruoštis jau kitą dieną po helovyno ir visas miestas tiesiog spindi nuo gausybės kalėdinių lempučių ir eglių kvapas lydi beveik visur kur tik eini. 
Nors pagrinde dabar beveik visas mano gyvenimas sukasi apie projektą, universitetą ir viskas, tačiau jau pradėjau gyventi laukimu kai lėktuvu nusileisiu Kaune ir vėl pamatysiu visus savo artimuosius ir galėsiu panirti į šeimos bei draugų gretas. 
Po penkių mėnesių būnant pakankamai toli nuo Lietuvos ir artėjant Kalėdoms pradedu suprasti kaip labai pasiilgau visų gyvenančių Lietuvoje. 
Tikiuosi, kad per šias Kalėdas bus labai labai daug sniego. 

Peace. Zou.:)


2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

HARUKI MURAKAMI "Norvegų giria"

Goodreads.com ši knyga įvertinta 4,02 žvaigždutėmis. 

Sprendžiant kokią knygą paimti į savo rankas, mano sprendimą palengvino draugė, pasakiusi, kad turiu perskaityti šią knygą. Prieš tai iš ties apie šią knygą nebuvau nieko girdėjusi ir net nežinojau ko iš jos tikėtis. Beskaitant šią knygą sužinojau, kad ji yra viena populeresnių šio autoriaus knygų, nors jis pats norėtų būti labiau žinomas dėl kitų savo kūrinių. 

Tai yra romantinė knyga, kurioje visas veiksmas sukasi apie pagrindinį veikėją Toru Vatanabę bei jį supančius žmones, kurių nėra tiek daug. Naoko, mergina, kuri sukėlė meilę ir atsakomybės jausmą Toru gyvenime, bei įnešė į jo gyvenimą santykių sudėtingumą. Priešingai nei Naoko, Midori į Toru gyvenimą įnešė džiaugsmą, gyvenimo ir santykių paprastumą. Knygoje minimi dar keli Toru draugai, kurie į knygos pasakojimą įnešė savo gyvenimo istorijas bei išgyvenimus. 

Kas man šioje knygoje patiko labiau nei kituose meilės romanuose, tai kad viskas aprašoma ir pasakojama taip, kaip realiame gyvenime. Skaitant nesusidūriau su jokiais nelogiškais nukrypimais ir nei karto nepagalvojau: "damn, realiam gyvenime taip tikrai nebūna". Viskas taip kaip būna gyvenime, be jokių gyvenimo pagražinimų ir patobulinimų. Ir man tai atrodo puiku. 
Turbūt vienintelis dalykas, kuris mane nuvylė - pabaiga. Nors visada žaviuosi knygų pabaigomis, kurias perskaičius nesupranti kas ką tik įvyko, tačiau šį kartą tikrai norėjau ir tikėjausi laimingos pabaigos, tačiau perskaičius paskutinius knygoje parašytus žodžius taip ir nesupratau kas ką tik įvyko. 
Mano manymu ši knyga puikiai tinka ramiam rudens/žiemos vakarui. 
Visai netikėtai beskaitant šią knygą suradau savo kompiuteryje filmą pastatytą pagal šią knygą. Dabar žinau kokį filmą žiūrėsiu šią savaitę. 

Galutinis mano vertinimas: 


Peace. Zou.:)

2017 m. lapkričio 14 d., antradienis

rytojaus (ne)laukimas


Rytoj ta diena, apie kurią paskutinę dieną daug galvojau, šiek tiek laukiau, bet iš ties labiau nelaukiau. Keistas jausmas savo gimtadienį sutikti visiškai kitoje šalyje, visiškai atskirai nuo artimiausių žmonių, su kuriais visados sutikdavau savo gimtadienį. 
Kiek atsimenu niekados nebuvau didelė mėgėja savo gimtadienių. Žinoma, visada smagu yra sulaukti daug dėmesio iš žmonių, sveikinimų ir gražių žodžių. Bet tuo viskas ir baigiasi. 

Gimtadienis labai keista šventė, bent jau aš taip manau. Turėtume švęst, jog išgyvenom dar vienus metus, tačiau tuo pačiu metu artėjam prie senatvės, prie neišvengiamo galo. Bet galbūt tik man senėjimo mintis kelia liūdesį, nes nesijaučiu pilnai gyvenanti savo gyvenimo ir pildanti savo visus norus bei troškimus. Bet žinau ir pripažįstu, kad tai tik mano kaltė. 
Žinau, kad nors ir esu visiškai kitoje šalyje ir čia nėra mano visų artimiausių draugų, tačiau vienaip ar kitaip jie visi bus su manim ir paminės šią dieną. Dieną, kai pasensiu dar vienais metais ir pasitiksiu naujus savo gyvenimo išbandymo bei džiaugsmo metus. 
Ta proga, džiaugsmingo man rytoj gimtadienio.