Kai niekas nevyksta pagal planą, arba bent jau taip kaip norėtum, kad viskas vyktų

Ir šito įrašo antraštė, jei tai būtų galima tai pavadinti, turbūt yra ilgiausia kada nors mano parašyta antraštė. 

Realiai visus metus jau ne vienus metus realiai, norėjau įstot magistrą studijuoti užsienyje. Šie metai buvo tie, kai realiai buvo laikas kur nors įstot ir studijuot arba kažką pradėt daryt su savo gyvenimu, pradėt jį tvarkyt ir po truputuką jį statyt į vėžias. Bet turbūt negalėjau pasirinkti kitų metų, kad galbūt viskas būtų lengviau, bet pasirinkau būtent tuos metus, kai viskas nesiseka ir niekas nevyksta pagal planą, taip kaip turėtų būti, taip kaip aš norėčiau, kad būtų. 
Pradėkim nuo to, jog įstotum į užsienį studijuoti magistrą, daugumoje šalių turi išsilaikyti IELTS egzaminą ir gauti iš jo nemažiau 6,5. Kad laikytum egzaminą turi susimokėt apie 180 eurų. Laikiau vieną kartą - nepavyko. Susimoviau kalbėjime, žinojau savo klaidą. Kadangi labai tikrai norėjėjau įstot į užsienį studijuot, laikiau dar kartą ir galvojau, kad pavyks, nes kaip ir mokėjau realiai pakankamai o tą kartą, maniau, kad tiesiog nepasisekė. Laikiau dar kartą ir tą kartą taip pat pritrūko 0,5 balo iki reikiamo rezultato. Tikrai galvojau mesiu viską, galvosiu kitą kažkokį planą ir tiesiog galbūt liksiu Lietuvoj arba dar kur nors, bet realiai rankas buvau nuleidus. Bet. Mamos įkalbėta nusprendžiau, kad laikysiu dar kartą ir šį kartą pasiimsiu papildomų pamokų, kad jau būčiau visiškai tikra jog išlaikysiu. Į egzaminą ėjau galvodama, kad man ir vėl nepavyks, nors ir labai norėjau, kad pavyktų, tačiau jau buvau pasiekusi tą stadiją, kai viskas buvo atsibodę, realiai nieko nenorėjau ir tiesiog norėjau ramybės, kad viskas gyvenime vyktų ramiai, viskas būtų gerai ir tiesiog tekėtų sava vaga. Taigi šį kartą pavyko po labai daug žuvusių nervų ląstelių ir nepatenkintos banko sąskaitos. 

Išsilaikiau IELTS įstojau į Aalborg universitetą Danijoje biotehcnologijos studijas. 
Ir atėjo laikas kelionei. Ilgai galvojau, kada išvykti, bet po visų už ir prieš, nusprendžiau, kad kuo ankščiau išvažiuosiu tuo lengviau bus galbūt susirasti darbą, greičiau susitvarkysiu dokumentus ir apsiprasiu su nauja aplinka ir viskas bus gerai. 
Iš darbo išėjau liepos 12 dieną. Skrydis iš Kauno į Aalborgą per Stoholmą ir Copenhagą buvo liepos 18 dieną. Neturėjau per daug laisvų dienų pailsėt ar pasidžiaug Lietuva ar dar ką nors nuveikt, bet viskas atrodė normliai, nors ir kuo greičiau artėjant liepos 18 dienai, tuo labiau aš nenorėjau niekur važiuot, norėjau tiesiog būt namie, įsisukt į kamuoliuką, niekur neit ir nieko nedaryt. 
Atėjus skrydžio dienai viskas vyko pakankamai gerai, visuose skrydžiuose sedėjau prie lango, nebuvo jokių vėlavimų ar dar kažko. Viskas buvo gerai ir vyko sklandžiai, kol neatėjo laikas pasiimti savo bagažo. Ir viskas būtų buvę per daug gerai, jei oro linijos ar kas yra atsakingi už tuos dalykus būtų nepametę mano lagaminų realiai su visais mano daiktais, nes nusprendžiau, jog neapsikrauščiau per daug su savimi rankiniam bagaže turėjau kompą ir kurprinytę kurioje realiai galima sakyti buvo tik elektronika ir šiek tiek užkandžių. Taigi buvau realiai svetimoj šaly ir neturėjau jokių absoliučiai daiktų su savim, net dantų šepetėlio ir jau buvo devynios valandos vakaro. Ačiū Juliui, kuris mokosi čia jau metus laiko ir atvažiavo manęs pasitikt iš oro uosto, nes realiai aš turbūt būčiau kažkur nuvažiavus ne ten, įlipus ne į tą autobusą ir būčiau tiesiog kur nors pasiklydus. Apie dešimtą valandą buvau naujuose namuose, pirmas dalykas ką padariau tai pasijungiau internetą ir paskmabinau mamai, sesei ir bandžiau išsiaiškinti ką daryti dėl bagažo. Ačiū dievui bagažas atsirado kitą dieną apie dvyliktą valangą su visais mano daiktais, būčiau apsidžiaugusi labiau jei abu lagaminai būtų atsiradę nesugadinti, tačiau vienas iš jų atsirado sugadintas, kuo aš nebuvau ir nesu baisiai patenkinta, bet galiausiai atgavau visus savo daiktus ir galėjau jaustis vėl žmogumi. Yay. 
Atgavau lagaminus. Ir ptas laikas pradėt tvarkytis dokumentus, kuo greičiau susitvarkysiu, tuo greičiau galėsiu pradėt dirbt. Nuėjau ir gavau atsakymą, kad jie nieko negali daryt iki rugpjūčio pirmos dienos. Viskas normaliai būtų, ne taip dar baisiai, jei jie neatostogautų iki rugpjūčio vienuoliktos dienos. Realiai prarandu pusę mėnesio. Ura. 
Ir tada iš ties palūštu ir važiuodama namo galvoju ką aš po velčių čia veikiu, kas čia mane traukė ir ko aš čia taip norėjau. Vienintelis dalykas ko aš dabar noriu tai grįžt namo pas mamą, pas visus savo artimuosius ir tiesiog pamiršt apie viską, apie nieko negalvot ir gyvent be jokių nesąmonių. 
Bet. Kelio atgal nebėra, turiu susitaikyt su visais sunkumais, juos išgyvent ir įveikt. Išeit iš savo komforto zonos ir pasistengt iš šuos patirties išpešt viską ką geriausio ir ne pačio geriausio gali pasiūlyt ir pasinaudoti visomis man suteiktomis galimybėmis. Vis dėl to juk jau per daug šūdo perlipau iki šito etapo, kad dabar grįščiau atgal.

Peace.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ką pasiimti gyvenimui barake?

Vieta kur susikerta dvi jūros

Savęs analizė