Visi šie metai, nors dar tik Kovas, tačiau šie trys mėnesiai išsunkė mane iki gelmių. Jeigu prieš tai iš ties jaučiaus laiminga ir džiaugiaus gyvenimu, tai dabar dienai einant sunku nuoširdžiai šypotis ar juoktis, tai reikalauja labai daug mano pastangų. Nors darbe stengiuos ir šypsotis ir juokits ir nebūt visada viskuo nepatenkinta ir pikta, bet dėl to grįžus namo jaučiuosi taip, kad daugiau nieko nenoriu daryti, nenoriu su niekuo bendrauti vienintelis dalykas ką noriu daryt tai susisukt į kamuoliuką ir nelyst iš lovos. 
Penktadienį gavau dar vieną gerą spyrį į subinę. Tarkim jų ir taip buvo negana, bet tebunie. Tai privertė mane šiandien viską gerai apgalvoti, permąstyti savo gyvenimą, ko aš iš jo noriu ir bandyti suvokti kas apskritai vyskta šiuo metu. 
Jaučiuosi taip lyg esu kažką padriusi laabai blogo ir dabar visa tai grįžta, nes viską ką darau krenta iš ranku, visko ko noriu eina tolyn kažkur nuo manęs. 
Bet galiausiai nusprendžiau, kad viskas, jei ankščiau ką nors sugalvojus, suradus savo tisklą ir svajonę pasiūlydavau kam nors tai įgyvendinti drauge, tai nusprendžiau, kad to nebebebus. Nes iš viso to gavos tai, kad visi aplinkui dabar gyvana mano svajonese, o aš sėdžiu susisukus į kamuoliuką nieko nenorėdama ir bandau sudeliot savo gyvenimą į vietą, išspręst visas problemas, nuramint savo mintis ir sugalvot naujas svajones, naujus tikslu, dėl ko galėčiau gyventi ir ko galėčiau ir turėčiau siekt gyvenime, kad ne tik egzistuočiau, bet ir nuveikčiau kažką naudingo. 
Todėl nusprendžiau, kad gana. Gana gyvent praeitimi, gana galvot, kad viskas ateis savaime ir viskas bus padėta ant lėkštutes. Jeigu noriu kažko pasiekt, tai ir reikia kažko imtis. Nežinau kiek ilgai mano pasirįžimas truks ilgai, bet tai, jog galiausiai supratau, kad turiu kažką daryt, turiu imtis veiksmų, tai, mano manymu yra didelis žingsnis į priekį. 
Visus metus, ir pusę praėjusių metų galvojau ir šnekėjau apie tai, kad noriu grįžt prie rašymo. Nes damn toks nuostabus jausmas, kai pirštai šoka tango ant klaviatūros ir kuria žodžius šiame baltame lauke. Ir dabar rašydama, jaučiuos savimi, jaučiuos geriau ir einanti kažko link, nors ir sėdžiu ant lovos. Tačiau pradėjau kažką daryt. Jei noriu parašyti knygą, turiu nuo ko nors ir vėl pradėti. O pradėti yra puiki idėja tiesiog aprašyt savo dieną, išreiškiant savo mintis. Kadangi jaučiuosi taip, jog gyvenime nebeturėčiau žmogaus, su kuriuo galėčiau apie viską pakalbėt, kuriam galėčiau papasakot visas savo baimes ir visus savo troškimus, todėl manau, kad rašymas padės netik tobulinti savo rašymu įgudžius ir priartėti prie savo tikslų, susigražinti savo kūrybiškumą, bet ir padės susitvarkyti savo mintis, jas susidėlioti, susrašyti jas visas šiame baltame lange, kad jos čia ramiai gulėtų, o ne skraidžiotų mano galvoje. 
Aš tikiuos, kad visa tai nebus tik vienos dienso, savaitės ir kelių užsispyrimas. Tikiuos, kad šis mano užsispyrimas ką nors pasiekti ir nuveikt gyvenime liks ilgam, nes iš tiesų jau atsibodo tai, kad kiti gyvena mano svajonėse.  

Peace. 
xoxo, Zou. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ką pasiimti gyvenimui barake?

Savęs analizė

Vieta kur susikerta dvi jūros