Šeši mėnesiai. Jau pusę metų realiai praėjo šių metų. Per šiuos šešius mėnesius buvau įtemčiausioje gyvenimo pozicijoje, nors pripažinsiu ir tai jog tikrai jaučiaui laiminga tuos kelis kartus per šiuos metus, bet tai buvo nuoširdi laimė sklindanti iš vidaus. Visko tiek daug įvyko, visko tiek pasikeitė ir galiausiai jaučiuosi pasimetusi ir nežinanti ką daryti.
Buvo penki metai kai mirė Modesto. 
Mirė senelis.
Įstojau į Daniją. 
Įdomiausia tai, kad manau jog paleidau Modestą. Prireikė tam penkių metų ir senelio mirties, kad sugebėčiau jį paleist. Kartu paleidau ir senelį. Nors nuoširdžiai man taip tik atrodo, bet nesu tuo visiškai tikra, manau, kad jog tai suprasčiau reikia daugiau laiko, kadangi vis dar pripažįstu, kad nesuvokiu kas vyksta aplinkui. Jaučiuos beveik visada pavargus, nieko nenoriu ir nesuvokiu kas vyksta. Nesuvokiu, kad įstojau į Daniją ir kad reikia pagaliau susiimt ir jau galvot kada išvažiuosiu ten kaip viskas vyks ir pradėt ruoštis tam ir ne tik morališkai, bet visu pajėgumu. Užtenka realiai nedaryt nieko.
Pamiršau paminėti, kad bėgau We Run Vilnius maratone ir nubėgau 5km. Jei tai iš vis galima pavadinti bėgimu. Realiai beveik didžialą kelio atkarpą ėjau ir keikiau save, kad per mažai tam ruošiausi ir kad pasirįžau tam kai niekad prieš tai gyvenime nebuvau nubėgus 5 km. Nors dabar žinau ką tai reiškia ir kad iki to jog normaiai nubėgčiau daugiau nei pusę distancijos o ne eičiau reikia tam pasiruošimo ir susiimt su sveikeniu gyvenimu. Žinau, kad man reikia susiimta, bet neturiu tam pakankamai ryžto ir tai pripažįstu. 
Ir tikrai noriu pagaliau grįžti prie rašymo. Ir ne tikrai ne normaliai pradėti vėl rašyti taip kaip ankščiau, bet po truputi pratintis prie rašymo kiekvieną dieną, pajungti mano smegenis prie to mąstymo, kuriam reikia rašymo ir žinau, kad galiausiai vėl būsiu to lygio ir rašysiu taip kaip ankščiau ir dar geriau, nes jei kada nors noriu išleisti knygos tai reikia tam ruoštis. Nes iš niekur niekas neatsiranda ir be pastangų nieko nebus. 
Iš viso to galima spręsti, kad esu asmeninėj gilioj duobėj ir man reikia iš jos kapstytis, stengtis išsikapstyti, nes kitaip tikrai bus negerai. Ir kuo ilgiau užsibūsiu šioje duobėje tuo sunkiau bus iš jos pakilti. 

ir mano smegenys vis dar neveikia tokiam lygiui, kad parašyčiau ką nors daugiau, kūrybingiau nei aprašyčiau savo gyvenimą ir išgyvenimą. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Savanaudiškumas

Gyvenimas po. 2.

Kažkas kito. Neįprasto. Nelaukto