Mėnesis Danijoje.

Šiandien yra lygiai mėnesis kai esu Danijoje, nors gal tiksliau net ne Danijoje, o viename šios šalies mieste-  Aalborge, kadangi iš ties per šį mėnesį niekur nebuvau iš jo išvykus, tik tą vienintelį kartą buvau kitame mieste į kurį pateikt reikia tiesiog pereiti tiltą per fiordą, tai net nežinau ar tai labai skaitosi kaip kitas miestas, nes mano manymu tai yra vienas ir tas pas miestas, tiesiog šiek tiek paskirstytas į dalis. 
Šiame įraše bent jau planuoju aprašyti savo pastebėjimus apie Aalborgą, kol jie vis dar pakankamai švieži ir galiu palyginti tam tikrus dalykus, kurie skiriasi nuo Lietuvos, kol mano atminty dar yra išlikę ryškūs gimtinės prisiminimai. 
Apie savo kelionė ir nuotykius, jei mano smegenų vingiais plaukiojantys prisiminimai neapgaus, rašiau jau kažkuriame įraše ir iš ties nebuvau per daug labai patenkinta savo kelione ir pirma naktimi čia. Bet kaip gali būt patenkintas, kai esi visiškai svetimoje šalyje ir neturi realiai nei vieno savo daikto, neskaitant technologijų. 
Pradėkim nuo to, kad iš ties kiek keliavau ir kiek buvau išvykusi, nors tikrai keliavau dar tikrai ne per daugiausiai, tačiau buvau išvykus iš Lietuvos ne kartą ir visados pasiilgdavau Lietuvos miškų ir tos žalios spalvos, kuri Lietuvoje lydi visur kur tik eitum ar tai būtų mieste, kur vis tiek yra pakankamai žalios spalvos ar tai būtų kur nors kaime miške, kur nuo žalumos svaigsta galva. Galiu džiaugtis tuo, kad bent jau būnant čia, nekils nostalgija ir noras grįžti į Lietuvą dėl to jog grįžčiau į žaliąsias savo oazes, nes čia iš ties yra daug žalios spalvos ir dėl to labai džiaugiuosi. Net ir dabar sėdint prieš langą ir pakėlus šiek tiek akis, neskaitant tų keturių stogų, ne tik už jų bet ir prieš juos matau daug žalumos ir laukiu nesulaukiu, kol ateis žiema su savo baltu aplotu ir bent jau mano vaizduotėje vaizdas turėtų būti nepakartojamas. Tikiuosi jis toks ir bus, nes jei ne, tada tikrai norėsiu grįžti į Lietuvą, kad išvysčiau tuos baltus neaprėpiamus plotus, kurie viską padaro viena visuma. 
Kita vieša paslaptis yra ta, kad kaip ir kituose daugeliuose Europos miestų, Danijoje galima laisvai vaikščiojant gatve bet kuriuo paros metu nesivaržydami gurkšnoti alų ir bet kurioj vietoj užsirūkyti cigaretę. Ir tikrai galiu pasakyt, kad per šį mėnesį nei karto nemačiau nekultūringai besielgenčius žmones kur nors vidurį gatvės besišlaistančius su buteliu rankose, bet jau dešimtą valandą ryto gali pamatyti labai daug žmonių sėdinčių lauko kavinėse ar baruose ir gurkšnojančius alų. Dėl galėjimo rūkyti nevaržomai visur yra kitas dalykas. Nors iš karto tikrai nepastebėsi, bet tik užtenka tik šiek tiek atkreipti dėmėsi ir cigarečių nuorukas gali pamatyti pamatyti visur besimėtančius ir tai realiai beveik vienintelės šiukšlės mieste, kurių didžioji dalis neatsiduria šiukšliadėžese, nes miestas tikrai yra tvarkingas ir tik retais atvejais gali pamatyti vėjo blaškomą šiukšlę gatvėje ir tai tikrai bus vieta nutolusi nuo centro ir ne perdaug labai populiari. Aš niekada realiai nebuvau prieš alkoholio ir rūkymo draudimus, bet iš ties džiaugiuosi jog Lietuvoje negalima rūkyti klubuose, baruose, nes čia užtenka tik užeiti į barą, pabūti ten penkias minutes ir išėjęs jausi nuo savęs įsisenėjusį rūkalų kvapą ir tai tikrai nėra tas kvapas, kurį norėtum užuosti sklindantį nuo savęs. 
Ir iš ties yra smagu, kai didžiąją dalį jaunimo mieste sutiksi tikrai ne gatvėj vaikščiojantį, bet susiksi užėjęs kur nors į kavinę, barą ar dar kur nors, kadangi čia yra suteiktos puikios sąlygos studentams dirbt ir jie skatinami tai daryti tai iš ties smagu užėjus beveik visur matyti dirbantį jaunimą ir tai iš ties džiugina, nors kartu ir sunkina man reikalus ieškant darbo, nes čia darbo nori beveik visi studentai, o kadangi miestas nėra didelis tai ir darbo pasiūlymai nesimėto pakampėmis. Bet su šiuo dalyku aš vis dar labai tikiuosi sulaukti savo laimės valandos ir artimiausiu metu pradėt dirbti. Wish me some luck. ^^ 
Pratęsiant kalbą apie žalumą ir džiuginančius dalykus, tai labai smagu, kad čia yra labai daug dviračių ir pėsčiųjų takelių ir labai smagu jais išeiti vakare pasivaikščiot besileidžiančiai saulei apšviečiant visus tuos takus ir realiai dviračiais čia važinėja visi ir visur. Ir visai nesvarbu ar mergina važiuoja su sportine apranga į sporto klubą ar jinai važiuoja su suknele ir bateliais kur nors, nes čia yra toks visiškai natūralus dalykas, ir kartais atrodo, kad čia gyvenantiems žmonėms kažkiek ilgiau jau visai nesvarbu, kad pradeda lyti jiems važiuojant dviračiu, nes jie visai nesistengia pasislėpti nuo lietaus ir palaukt kol jis bent kažkiek aprims, kas dažniausiai trunka penkias minutes, bet jie vis tiek važiuoja toliau nei kiek negalvodami apie sustojimą. Kalbant apie orus, dar prieš man atvažiuojant draugas perspėjo, kad čia yra vėjuota ir labai drėgna. Ir tikrai negalėčiau su juo sutikti labiau. Nes nors ir orų prognozės praneša, kad dieną turėtų visai nelyti, šviesti saule ir pro dangų praplaukti šiek tiek debesėlių, bet vis tiek yra pravartu turėti kuprinėje skėti, nes labai didelė tikimybę, kad lietus tave vis tiek užklups kokioms penkioms ar dešimčiai minučių. Ir per šį mėnesį kurį esu čia, turbūt ant rankų pirštų galėčiau suskaičiuoti dienas kai nelijo ir turbūt užtektų kelių pirštų suskaičiuoti dienas, kai išėjus į lauką manęs nepasitiko kartais draugiškas o kartais ir ne visai vėjo gūsis. 
Nors didžioji dalis čia iš ties važinėja dviračiais ir mieste daugiau yra vietos pastatyti ir palikti savo dviračius nei mašinas, viešasis transportas čia irgi neatsilieka savo populiarumu, kurie naudojasi labiau tie žmonės, kurie vis dar nėra per daug labai pripratę prie verkiančio dangaus ir renkasi patogesnį keliavimo variantą. Čia viešasis transportas palyginus su Lietuvos yra brangesnis ir palyginus labai brangesnis ir nėra jokių nuolaidų studentams, todėl visi be išimties norėdami mėnesinio bilieto palieka autobusų stoties kasoja penkiasdešimt eurų. Tačiau nors ir jis yra iš ties brangus ypač dar gyvenant lietuviškų atlyginimų stadijoje, tačiau jis vertas tos kainos, nes čia įlipęs į viešąjį transportą tikrai nenorėsi prisidengti  savo uoslės nuo sklindančio kvapo ir penkis kartus nereikės patikrint ar tikrai gali atsisėsti ir visiškai šimtu procentu siaučiant audrai vanduo nesiveržia į autobusų vidų per visus įmanomus plyšius. Ir dėl to važiavimas vešiuoju transportu yra tikrai malonesnis ir geresnis nei Lietuvoj. 
Ir bent jau šio įrašo paskutinis dalykas, kuris mane labiausiai džiugina ir vis primena, kad manyje visada bus tas mažas vaikas tai yra žaidimų aikštelės su supynėm. Jų yra visur. Nuoširdžiai visur. Vien tik mano gyvenamajame rajone yra bent dvi žaidimų aikštelės su supynėm ir kitais malonumais, kuriais iš ties vaikai nelabai džiaugiasi, nes mačiau juos ten žaidžiančius ar besisupančius tik kokius kelis kartus, galiu pasakyt, kad aš ant tų supynių sėdėjau ir supaus tikrai daugiau kartų nei mačiau tai bedarančius vaikus ar kitus žmones. Nors paauglių tikrai mačiau besimėgaujančių žaidimų aikštelėmis tikrai. Supynės visada priverčia mane nusišypsot ir padaro dieną žymiai geresnę. Dėl to labai labai džiaugiuosi, kad jų čia yra tiek daug. Ir patarimas Jums visiems, jei kada turit kokią blogą dieną ir norit apie nieką negalvot, atsipalaiduot, eikit pasisupt ir pasidžiaukit vaikystės prisiminimais. Tai tikrai padeda. Daugeliu atveju.
Paskutinis dalykas, dabar jau tikrai, apie kurį beveik pamiršau. Čia visur visur labai labai daug vandens. 

Jeigu skaitai šį sakinį, tai sveikinu, nes įrašas tikrai gavosi ilgas ir tu perskaitei visus žodžius jame ir priėjai prie pabaigos. 
Ir dabar yra tavo laikas komentarose pasidalinti apie tai kokius dalykus pastebėjai būdamas kitoje šalyje, kurie skiriasi nuo Lietuvos, o galbūt yra tokie patys? 

Have a good day/evening/night. 

Peace. Zou.:) 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ką pasiimti gyvenimui barake?

Savęs analizė

Vieta kur susikerta dvi jūros