Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2018

Savęs analizė

Vaizdas
Šiais metais labai daug laiko praleidžiu analizuodama save, krapštydama giliausius savo smegenų vingius bei širdies gelmes ir bandau galiausiai išsiaiškint ko iš ties noriu iš gyvenimo ir kas mane daro laimingą. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos supratau per savo beveik 25-erius gyvenimo metus, tai, kad čia yra mano gyvenimas, niekieno kito ir tik nuo manęs priklauso ir nuo mano sprendimų ar aš būsiu laiminga ar kiekvieną rytą kankinsiuos ir darysiu tai, kas man visiškai nepatinka, o savo svajones matysiu tik sapnuose. Nors dar ir nevisiškai žinau, ko tiksliai noriu iš gyvenimo, bet judu link to.  Analizuojant save taip pat pradėjau atkreipti daugiau dėmesio į žmones, kurie supa mane ir yra mano gyvenime. Visados tikėjau tuo, kad kiekvienas sutiktas žmogus į mūsų gyvenimus atneša kažką, kas vienaip ar kitaip paveikia mus, ar mūsų sprendimus. Pradėjau atkreipti dėmesį į tai ką žmonės atneša į mano gyvenimą. Kokias emocijas jie man sukelia. Kaip aš elgiuosi šalia jų ir kaip jie elgiasi…

Savanaudiškumas

Vaizdas
Kiek tik atsimenu didžiąją savo gyvenimo dalį stengiausi būti nesavanaudė, galbūt ne tiek kiek stengdavausi, kiek tai gaudavosi natūraliai ir visada kai prigaudavau savo būnant šiek tiek savanaude, stengiausi sau priminti, kad tai nėra gerai, kad neturėčiau būti savanaudė ir neturėčiau savo norų ir troškimų iškelti prieš kitų žmonių. Ir tokiu požiūriu gyvenau ilgai. Visada stengiausi visiems padėt kuo tik galėjau, visados kitų žmonių prašymams sakydavau taip dažniausiai per daug net nepagalvojus ir savo visus darbus nukeldama į šalį. Vienu metu kambariokės bandė išmokyti mane sakyti ne ir per daug to nesureikšminti. Galbūt tuo metu joms tai ir ne labai pavyko padaryti, bet pagaliau po beveik dvidešimt penkerių metų gyvenimo supratau kodėl jos tai darė ir kodėl gyvenime kartais turėčiau būti savanaude. Ir tai supratau iš ties stebėdama kitus žmones, jų elgesį ir jų savanaudiškumą. Visą tai bestebėdama tiesiog supratau, kad pati dėl savęs turiu kartais tiesiog būti savanaudė, sakyti žm…

Gyvenimas po. 2.

Mano tuščias žvilgsnis yra nukreiptas į baltas lubas, kurių taip ir nematau per visas mintis besisukančias galvoje. Mokykloje mokomės kaip apskaičiuoti parabolių plotus, nagrinėjam literatūrinius kūrinius, bandome išsiaiškinti ką rašytojai turėjo omenyje rašydami apie mėlynas užuolaidas, klausome pasakojimų apie karus kurie vyko prieš tūkstantį metų, bandome įsisavinti chemines reakcijas bei kaip veikia mūsų organizmas, suprasti fiziniu dėsnius. Mokomės visų šių dalykų, tačiau visa tai neparuošia tikram gyvenimui. Nei vienas mokytojas nemoko kaip išgyventi pabaigus mokyklą, universitetą, išėjus į platų gyvenimą, kaip susimokėti mokesčius ir tvarkyti savo finansus, kaip atskirti tikrus draugus nuo apsimetėlių ir trokštančių naudos arba kaip susitaikyti su mylimo žmogaus netektimi. Nors mūsų to niekas ir nemoko, bet visi aplinkui tikisi, kad mes sugebėsim susidoroti su kiekviena gyvenimo situacija, ir kiekvienas tikisi, kad mes tai darysim pagal jų standartus, pagal jų sukurtą planą kai…

Kažkas kito. Neįprasto. Nelaukto

Gyvenimas po. 1. 

Šiandien ta diena, kai po savaitės laiko mes ir vėl esame ligoninėj. Savaitė laiko, kai reikalai neina geryn, labiau viskas eina ta linkme, kurios nelaukėm, kurios nenorėjom ir tikėjomės, kad ši diena tiesiog aplenks mūsų gyvenimą, kad vieną dieną tiesiog pabusim ir suprasim, kad visa tai tik blogas sapnas, vienas ilgas košmaras, kuris galiausiai pasibaigs ir turėsim savo laimingą pabaigą. Turėsim savo istoriją su laiminga pabaiga, gyvensim ilgai ir laimingai. Tačiau gyvenimas retai vyksta taip kaip mes norim. Abu žinom, kad laimingos pabaigos mes neturėsim, kad ilgai ir laimingai negyvensim, kad neturėsim jokios bendros ateities ir viskas ką turim yra čia ir dabar. Nors ir abu tai žinom, tačiau niekad to nesakom garsiai, net ir blogiausiomis dienomis kalbam apie bendrą ateitį, kalbam apie svajonių vestuves, kokie bus mūsų vaikų vardai. Kad ir kaip kvailai ir banaliai tai skamba, tačiau tai padeda ištverti tas blogas dienas, kai viskas aplinkui yra niūru ir tamsu, tik…

Šeštadienio pamąstymai.

Vaizdas
Šį šeštadienio vakarą, visai neplanuotai, bežiūrint kompiuteryje senas nuotraukas supratau kaip viskas labai pasikeitė. Užtektų pažiūrėt kelis metus atgal, kad tai pamatyti. Pasikeičiau pati aš. Pasikeitė mano stilius. Nekalbu apie savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Taip pat pasikeitė visi žmonės nuotraukose šalia manęs. Vieni liko. Kiti išėjo. Dar kiti atsirado.
Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie liko, kurie toliau džiugina ir kurie toliau atsiranda nuotraukose šalia manęs.  Nežinau kodėl, bet pakankamai dažnai pagalvoju apie žmones, su kuriais nebendrauju, kurie tiesiog išėjo iš mano gyvenimo, arba aš išėjau iš jų. Ir ne, aš negalvoju ką jie veikia gyvenime ir kaip jiems sekas, nes šiais laikais visą tai galima sužinot iš visų socialinių tinklų arba iš bendrų pažįstamų. Šiuo klausimu viskas nėra taip sudėtinga.  Aš galvoju apie tai, kodėl mūsų keliai išsiskyrė. Kokie gyvenimo įvykiai privertė draugystei nutrūkti ir baigtis prisiminimais. Ar ir toliau mūsų draugystė tęstus, jei praeit…