Paradise of my minds

Mano tuščias žvilgsnis yra nukreiptas į baltas lubas, kurių taip ir nematau per visas mintis besisukančias galvoje. Mokykloje mokomės kaip apskaičiuoti parabolių plotus, nagrinėjam literatūrinius kūrinius, bandome išsiaiškinti ką rašytojai turėjo omenyje rašydami apie mėlynas užuolaidas, klausome pasakojimų apie karus kurie vyko prieš tūkstantį metų, bandome įsisavinti chemines reakcijas bei kaip veikia mūsų organizmas, suprasti fiziniu dėsnius. Mokomės visų šių dalykų, tačiau visa tai neparuošia tikram gyvenimui. Nei vienas mokytojas nemoko kaip išgyventi pabaigus mokyklą, universitetą, išėjus į platų gyvenimą, kaip susimokėti mokesčius ir tvarkyti savo finansus, kaip atskirti tikrus draugus nuo apsimetėlių ir trokštančių naudos arba kaip susitaikyti su mylimo žmogaus netektimi. Nors mūsų to niekas ir nemoko, bet visi aplinkui tikisi, kad mes sugebėsim susidoroti su kiekviena gyvenimo situacija, ir kiekvienas tikisi, kad mes tai darysim pagal jų standartus, pagal jų sukurtą planą

Gyvenimas po. 1.  Šiandien ta diena, kai po savaitės laiko mes ir vėl esame ligoninėj. Savaitė laiko, kai reikalai neina geryn, labiau viskas eina ta linkme, kurios nelaukėm, kurios nenorėjom ir tikėjomės, kad ši diena tiesiog aplenks mūsų gyvenimą, kad vieną dieną tiesiog pabusim ir suprasim, kad visa tai tik blogas sapnas, vienas ilgas košmaras, kuris galiausiai pasibaigs ir turėsim savo laimingą pabaigą. Turėsim savo istoriją su laiminga pabaiga, gyvensim ilgai ir laimingai. Tačiau gyvenimas retai vyksta taip kaip mes norim. Abu žinom, kad laimingos pabaigos mes neturėsim, kad ilgai ir laimingai negyvensim, kad neturėsim jokios bendros ateities ir viskas ką turim yra čia ir dabar. Nors ir abu tai žinom, tačiau niekad to nesakom garsiai, net ir blogiausiomis dienomis kalbam apie bendrą ateitį, kalbam apie svajonių vestuves, kokie bus mūsų vaikų vardai. Kad ir kaip kvailai ir banaliai tai skamba, tačiau tai padeda ištverti tas blogas dienas, kai viskas aplinkui yra niūru ir tams