Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Spalio, 2017

Tiesiai iš širdies.

Vaizdas
Dažnai žmonės kalba apie tai, jog visada reikia pasakyt žmonės ką jauti, nes paskui gali būti per vėlu. Turbūt tik kas dvidešimtas žmogus apie tai tikrai pagalvoja ir kas šimtas žmogus pasako savo jausmus kažkam.  Tai tik mano išgalvota statistika, kuri greičiausiai yra taip toli nuo tiesiog kaip saulė nuo žemės. Šiandien yra ta diena, kai apie tai galvoju daug. Ar pakankamai kartų pasakiau, kad myliu? Ar pakankamai kartų apkabinau ir tiesiog buvau šalia?  Ir dar daug klausimų, į kuriuos atsakymų taip ir nesužinosiu.  Laiko atgal neatsuksiu. Nepakeisiu savo veiksmų, pasakytų žodžių, savo elgesio. Tą jau supratau ir žinau. Tačiau, nors ir žinau, bet šią akimirką norėčiau grįžti atgal, tiesiog, kad galėčiau pasakyti vieną paprastą žodį.  Esu tikra, kad žodį myliu sakiau pakankamai kartų. Tai buvo visiems žinoma tiesa. Tai turbūt vis dar yra visiems žinoma tiesa.  Per penkerius metus išmokau gyventi su netekties jausmu, susitaikiau su tuo ir tiesiog bandau gyventi toliau. Penki metai yr…

Knygų tag`as.

Vaizdas
Visada mėgau skaityti ir žinoma vis dar mėgstu. Deja per savo studijų metus labai apleidau skaitymą, nes tiesiog negalėdavau prisiversti pasiimti į rankas jokios knygos. Bet šiuo metu labai džiaugiuosi tuo, kad šiais metais skaitau jau septintą knygą. Tai tikrai nėra daug, ir tikrai neskaitau tiek daug, kiek skaitydavau ankščiau, mes gyvenime tiesiog visko tiek daug vyksta, bet aš grįžtu prie šio malonumo.  Šia proga nusprendžiau atlikti knygų tag`ą, kurio idėją pasiėmiau iš Aqua Vitae
Knyga, kuri buvo labai saldi, per daug saldi. Nuo paauglystės labai retai kada paimu į rankas tiesiog paprastą romaną, kuriame nėra per daug intriguojančių dalykų ir nevyksta joks detektyvas. Jeigu atmintis manęs neapleidžia, paskutinė knyga, kuri buvo apie meilę, seksą ir buvo su cukraus prieskoniais tai Sara Fawkes "Viskas ko nori jis". Ši knyga kažkiek yra panaši į 50 pilkų atspalvių, tik ne tokia populiari. 
Knyga, kurią paėmei į rankas tik vieną kartą ir žinai, kad daugiau niekada n…

Tai kas įkvepia

Vaizdas
Šiuo metu dirbu ties vienu dalyku, kuris verčia mane susimąstyti apie vieną labai paprastą dalyką - kas mane motyvuoja ir įkvepia gyvenime? Vaikystėj niekada nebuvau tikra kuo noriu būti gyvenime, išties net neturėjau jokio idealo, į kurį norėjau lygiuotis. Išties turbūt devynioliką savo gyvenimo metų nežinojau ką noriu veikti gyvenime, neturėjau jokios motyvacijos kažką daryti, kažkuo užsiimti, net nebebuvau tikra, kas man patinka ir kas man teikia džiaugsmą.  Kažkuriais savo gyvenimo metais supratau, kas mane motyvuoja, radau žmogų, gal tiksliau žmones, kurie mane įkvepia ir vis dar motyvuoja. Ne, vis dar neradau žmogaus į kurį lygiuočiausi, bet bent jau kol kas nematau tame jokios problemos. Nors nuoširdžiai turbūt ir dabar nežinau ką noriu daryti su savo gyvenimu, tačiau bent jau bandau savo vaikystės svajonę paversti realybe ir bent jau pabandyti kažkiek visą šitą pasaulį paversti geresne vieta gyventi ir su mažiau skausmo bei liūdesio.  O visi mane motyvuojantys žmones yra tiesi…

Diena, kai perlipau savo baimes

Vaizdas
Šiais metais vienas iš mano tikslų, susijusių su pačia manimi, buvo toks, kad turėčiau būti drąsesnė ir dažniau perlipti per savo baimes ir nepasitikėjimą savimi.  O pas mane mintyse gyvena daug baimių, kurių aš pati prisigalvoju, tai aišku iš mano ankstesnių blogo įrašų.  Kai atsirado proga nuvažiuoti su grupiokais į atrakcionų parką šią savaitę, daug negalvojus sutikau, nes atrakcionus aš mėgstu, nors ir bijau. Visada iš ties norėdavau nueiti į tuos baisius atrakcionus, kur visaip varto, sukioja ir ant tų didelių amerikietiškų kalnelių. Bevažiuodama net nežinojau ko tikėtis ir kokio tipo atrakcionai ten bus. Iš ties ten nebuvo kažkokių super duper baisių atrakcionų kurie visaip mėto ir sukioja, tačiau buvo pakankamai įvairiausių traukinukų, kalnelių, į kuriuos einant reikėjo šiek tiek per save perlipti, ypač einant į pirmą, ir jų eigoj aš tikrai rėkiau ir kartais galvojau, kad jau viskas.  Labai džiaugiuosi, kad perlipau per save ir pagaliau padariau tai ko visada ir norėjau, bet nie…

Būna dienų..

Vaizdas
Šiandien ir vėl viena tų dienų, kai norėčiau būti Lietuvoje, su visa savo šeima, visais savo draugais ir džiaugtis nuostabiomis akimirkos. Žinau, kad šitas jausmas praeis, kai tik vėl pradėsiu ką nors daryti, kadangi šiandien nusprendžiau, kad nedarysiu nieko, mintys pradėjo siautėt, jausmai ima viršų ir galiausiai noriu nuo visko pabėgti, nes atrodo, kad jau nebeturiu jėgų.  Visai norėčiau, kad gyvenimas būtų toks paprastas ir lengvas kaip debesims plasnoti danguje. Viskas paprastai, lengvai ir be jokių kliūčių.  Bet gyvenime turbūt niekada taip nebūna, tad turbūt reikia vyti lauk iš savo galvos tokias mintis, nusiteikti agresyviai ir patraukti visas kliūtis savo gyvenime ir atrasti savo jėgų šaltinį, kuris padėtų visą tai sutvarkyti.  O jausmų ir ilgesio numalšint ir pašalint nenoriu, nors visa tai irgi sunkina viską ir vargina, tačiau jų  dėka jaučiuosi gyva.  Tiesiog vis dar laukių geresnių laikų ir tikiuosi, kad jie pas mane užklys ir užsibus pakankamai ilgai, tarkim iki galo.  T…

Vieta kur susikerta dvi jūros

Vaizdas
Jūra visada man buvo kažkas tokio, kas priversdavo nusišypsoti ir visada žiūrėdama į jūra jaučiuosi rami, pamirštu visus gyvenimo rūpesčius, nuo pečių nugriūna visi gyvenimo sunkumai ir tuomet džiaugiuosi būnant ta akimirka ir jūros teikiamu grožiu.
Todėl kai pasitaikė proga nuvažiuoti prie jūros ir šiaip pakeliauti, išlysti iš šio miestelio, kuriame jau leidžiu ketvirtą mėnesį, nei karto nesudvejojau ir buvau visom keturiom savo galūnėmis už šią kelionę.  Iš ties planavom šią kelionę paskutines kelias savaites, jei tik tai buvo galima vadinti planavimu. Greičiau tiesiog žadėjom vykti pasivažinėt po Daniją iki kokios nors gražios vietos, kadangi grupiokė savaitei buvo atvažiavus su mašina. Iš pradžių planavom važiuoti ketvirtadienį arba antradienį, vis dar svarstėm kuri diena būtų pati tinkamiausia kelionės. Vis dėl to, šiandieninis oras, kuris buvo nuostabus (tikrais vis dar keista Danijoj matyti giedrą dangų), nusprendė už mus ir realiai per daug nieko nelaukusios, nusprendusios kur…

Apie tai, ko turbūt niekados nesuprasiu

Vaizdas
Pasaulyje šiuo metu visko tiek vykta, kad iš ties kartas sunku susigaudyti tarp tokio kiekio įvairios informacijos apie pačias įvairiausias naujienas. Nežinau kodėl, bet bent jau mano akimis blogos, neigiamos naujienos visada sklinda greičiau, jomis dalinasi daugiau žmonių ir žymiai daugiau žmonių apie jas kalba lyginant su geromis naujienomis. Galbūt tik dėl to atrodo jo dienoje atsitinka daugiau neigiamų dalykų nei jų yra iš ties, o galbūt blogų dalykų vyksta daug daugiau nei gerų, keliančių nuotaiką bei viltį šiuo pasauliu ir jo žmonėmis.  Einant prie esmės, ne apie naujienas užsukau šiandien čia rašyti, bet apie žmonių poelgius ir apie tai kas per paskutinius kelerius metus vyksta pasaulyje ir ko aš turbūt niekados nesuprasiu, kaip ir daugelis žmonių. O nesuprasim mes paprasčiausiai dėl to, kad mes, paprasti žmonės nelabai iš ties žinom apie visas detales ir kodėl viskas taip susiklostė.  Pradėkim nuo pilietinių karų, kurie galbūt jau nelabai ir pilietiniai, nes ten tikrai, bent …

Pirmas mėnuo

Vaizdas
Paskutiniu metu čia vyrauja įrašai apie Daniją, visą jų studijų sistemą ir pan. Bet kadangi mano gyvenimas šiuo metu verda čia, o mokslai čia yra pakankamai įdomus dalykas ir visa sistema man yra nauja, keista, prie kurios vis dar bandau priprasti (kuo toliau tuo labiau priprantu, manau (yay)), todėl manau, kad padidėjusi įrašu koncentracija apie šiuos dalykus yra pakankamai normalus dalykas.  Prabėgo jau mėnesis studijų čia ir aš vis dar negaliu atsistebėt studijų ir visos sistemos skirtumais tarp Lietuvos ir Danijos. Turbūt pirmą kartą savo gyvenime, nenoriu, kad laikas greitai prabėgtų ir pasibaigtų mokslai. Nenoriu, kad pasibaigtų paskaitos, kurios bus tik metus laiko, o antri studijų metai bus skirti magistrinio darbo darymui.  Per šį mėnesį nei karto nebuvau pagalvojusi, kad galbūt tiesiog neiti šiandien į paskaitas, ilgiau pamiegot ir tiesiog patinginiauti. Čia į paskaitas eiti yra įdomu, ir visai nesinori jų praleisti. Nors pripažinsiu, kad sėdint paskaitose tikrai nesiklausa…