Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2018

Savęs analizė

Vaizdas
Šiais metais labai daug laiko praleidžiu analizuodama save, krapštydama giliausius savo smegenų vingius bei širdies gelmes ir bandau galiausiai išsiaiškint ko iš ties noriu iš gyvenimo ir kas mane daro laimingą. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos supratau per savo beveik 25-erius gyvenimo metus, tai, kad čia yra mano gyvenimas, niekieno kito ir tik nuo manęs priklauso ir nuo mano sprendimų ar aš būsiu laiminga ar kiekvieną rytą kankinsiuos ir darysiu tai, kas man visiškai nepatinka, o savo svajones matysiu tik sapnuose. Nors dar ir nevisiškai žinau, ko tiksliai noriu iš gyvenimo, bet judu link to.  Analizuojant save taip pat pradėjau atkreipti daugiau dėmesio į žmones, kurie supa mane ir yra mano gyvenime. Visados tikėjau tuo, kad kiekvienas sutiktas žmogus į mūsų gyvenimus atneša kažką, kas vienaip ar kitaip paveikia mus, ar mūsų sprendimus. Pradėjau atkreipti dėmesį į tai ką žmonės atneša į mano gyvenimą. Kokias emocijas jie man sukelia. Kaip aš elgiuosi šalia jų ir kaip jie elgiasi…

Savanaudiškumas

Vaizdas
Kiek tik atsimenu didžiąją savo gyvenimo dalį stengiausi būti nesavanaudė, galbūt ne tiek kiek stengdavausi, kiek tai gaudavosi natūraliai ir visada kai prigaudavau savo būnant šiek tiek savanaude, stengiausi sau priminti, kad tai nėra gerai, kad neturėčiau būti savanaudė ir neturėčiau savo norų ir troškimų iškelti prieš kitų žmonių. Ir tokiu požiūriu gyvenau ilgai. Visada stengiausi visiems padėt kuo tik galėjau, visados kitų žmonių prašymams sakydavau taip dažniausiai per daug net nepagalvojus ir savo visus darbus nukeldama į šalį. Vienu metu kambariokės bandė išmokyti mane sakyti ne ir per daug to nesureikšminti. Galbūt tuo metu joms tai ir ne labai pavyko padaryti, bet pagaliau po beveik dvidešimt penkerių metų gyvenimo supratau kodėl jos tai darė ir kodėl gyvenime kartais turėčiau būti savanaude. Ir tai supratau iš ties stebėdama kitus žmones, jų elgesį ir jų savanaudiškumą. Visą tai bestebėdama tiesiog supratau, kad pati dėl savęs turiu kartais tiesiog būti savanaudė, sakyti žm…

Gyvenimas po. 2.

Mano tuščias žvilgsnis yra nukreiptas į baltas lubas, kurių taip ir nematau per visas mintis besisukančias galvoje. Mokykloje mokomės kaip apskaičiuoti parabolių plotus, nagrinėjam literatūrinius kūrinius, bandome išsiaiškinti ką rašytojai turėjo omenyje rašydami apie mėlynas užuolaidas, klausome pasakojimų apie karus kurie vyko prieš tūkstantį metų, bandome įsisavinti chemines reakcijas bei kaip veikia mūsų organizmas, suprasti fiziniu dėsnius. Mokomės visų šių dalykų, tačiau visa tai neparuošia tikram gyvenimui. Nei vienas mokytojas nemoko kaip išgyventi pabaigus mokyklą, universitetą, išėjus į platų gyvenimą, kaip susimokėti mokesčius ir tvarkyti savo finansus, kaip atskirti tikrus draugus nuo apsimetėlių ir trokštančių naudos arba kaip susitaikyti su mylimo žmogaus netektimi. Nors mūsų to niekas ir nemoko, bet visi aplinkui tikisi, kad mes sugebėsim susidoroti su kiekviena gyvenimo situacija, ir kiekvienas tikisi, kad mes tai darysim pagal jų standartus, pagal jų sukurtą planą kai…

Kažkas kito. Neįprasto. Nelaukto

Gyvenimas po. 1. 

Šiandien ta diena, kai po savaitės laiko mes ir vėl esame ligoninėj. Savaitė laiko, kai reikalai neina geryn, labiau viskas eina ta linkme, kurios nelaukėm, kurios nenorėjom ir tikėjomės, kad ši diena tiesiog aplenks mūsų gyvenimą, kad vieną dieną tiesiog pabusim ir suprasim, kad visa tai tik blogas sapnas, vienas ilgas košmaras, kuris galiausiai pasibaigs ir turėsim savo laimingą pabaigą. Turėsim savo istoriją su laiminga pabaiga, gyvensim ilgai ir laimingai. Tačiau gyvenimas retai vyksta taip kaip mes norim. Abu žinom, kad laimingos pabaigos mes neturėsim, kad ilgai ir laimingai negyvensim, kad neturėsim jokios bendros ateities ir viskas ką turim yra čia ir dabar. Nors ir abu tai žinom, tačiau niekad to nesakom garsiai, net ir blogiausiomis dienomis kalbam apie bendrą ateitį, kalbam apie svajonių vestuves, kokie bus mūsų vaikų vardai. Kad ir kaip kvailai ir banaliai tai skamba, tačiau tai padeda ištverti tas blogas dienas, kai viskas aplinkui yra niūru ir tamsu, tik…

Metai Danijoje

Vaizdas
Jau metai ir kelios dienos, kai savo laiką leidžiu šalį, kurioje statistiškai gyvena patys laimingiausi žmonės. Bent jau kol kas negaliu patvirtinti šio fakto, bet tvirtai galiu pasakyt, kad danai yra vieni labiausiai atsipalaidavusių bei niekur neskubančių žmonių, kuriuos bent jau kol kas sutikau savo gyvenime. Vis dėl to, jei nėra patys šilčiausi ir lengvai prisileidžiantys kitus žmones. Per metus laiko būnant čia, galiu sakyt, kad realiai turiu tik vieną draugę danę, ir šiek tiek pažįstamų danų, bet ta viena draugė irgi nėra ta, kuriai skambinčiau vidury nakties dėl kažkokios problemos. Dar šiek tiek apie pačius žmones galiu pasakyt tiek, kad kai jie dirba, jie dirba tikrai gerai ir susikaupę ir tam skiria daug savo jėgų, bet turbūt dar daugiau jėgų jie įdeda, kai švenčia. Nes kai danai švenčia, jei švenčia stipriai, arba bent jau tikrai stipriau nei mano draugai bei pažįstami Lietuvoj.   Per metus iš ties visko daug įvyko, buvo gerų akimirkų, buvo blogų akimirkų, bet jos būtų buv…

Po ilgo laiko aš ir vėl čia

Vaizdas
Keista po ilgos pertraukos rašyti vėl čia. Bet galiu tvirtai pasakyti, kad tai buvo labai reikalinga pertrauka. Nebuvo taip, kad visiškai nerašiau, rašiau, tik rašiau ne čia ir niekam to neviešinau. Labiau tai buvo savo visų minčių išdėstymas ant tuščio lapo ir bandymas susidėliot visas mintis į vietas ir suprasti tam tikrus dalykus. Labai džiaugiuosi, kad iš ties tai padėjo.  Bet be viso to, kad turėjau problemų bandant susitvarkyti savo mintis, nuoširdžiai tiesiog neturėjau visiškai laiko, kurį galėčiau skirti rašymui. Kad ir kaip liūdnai tai skamba, ypač kai noriu vėl grįžti prie rašymo, tačiau tai nepagražinta tiesa. Šis semestras universitete buvo tiesiog per daug, darbas bei danų kalbos mokymosi situacijos irgi nepagerino. Bet štai aš grįžau eilinį kartą čia, su nauja rašymo kvėpavimo banga (nors vis dar nežinau ką ir apie ką rašyti, bet tikiuosi, kad tai išsiaiškinsiu, svarbiausia nuo ko nors pradėti), su didesniu kiekiu laisvo laiko, ir bent šiek tiek labiau sustyguotomis sav…

Rašymo terapija.

Vaizdas
Naujų metų pasižadėjimo sau sąraše, ar gal labiau tiktų sakyti, kad tikslų sąraše, buvo punktas, kad bent jau pasistengsiu daugiau rašyti į blogą. Pagal dabartinę statistiką viskas eina į priešingą pusę. Ir pradžių kaltinau sesiją, per kurią nuoširdžiai nebuvo laiko, ir turbūt dalykas kurį mažiausiai norėjau daryti tai rašyti per tuos trumpus tarpus nuo mokslų. Dabar galėčiau taip pat kaltinti laiką. Mokslai spaudžia iš visų pusių su visomis užduotimis, kurias reikia padaryti, su straipsniais ir knygomis, kurias reikia perskaityti, o 15 valandų per savaitę paaukojant darbui nepadeda atrasti laiko pasimėgauti dalykais, dėl kurių jaučiu palengvėjimą. Tačiau giliai savyje suprantu, kad ne laikas kaltas. Laiko rasčiau, jei tik labai to norėčiau, tačiau neturiu noro. Nežinau ką rašyt, apie ką rašyt. Galvoje sukasi tiek daug minčių, kurias sunku atskirti vienas nuo kitų, paleisti į viešumą, sudėliot taip, kad jos reikštų kažką. Esu ir vėl savo nuolatinėj rašymo krizėj, duobėj, kuri atrodo t…

Šeštadienio pamąstymai.

Vaizdas
Šį šeštadienio vakarą, visai neplanuotai, bežiūrint kompiuteryje senas nuotraukas supratau kaip viskas labai pasikeitė. Užtektų pažiūrėt kelis metus atgal, kad tai pamatyti. Pasikeičiau pati aš. Pasikeitė mano stilius. Nekalbu apie savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Taip pat pasikeitė visi žmonės nuotraukose šalia manęs. Vieni liko. Kiti išėjo. Dar kiti atsirado.
Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie liko, kurie toliau džiugina ir kurie toliau atsiranda nuotraukose šalia manęs.  Nežinau kodėl, bet pakankamai dažnai pagalvoju apie žmones, su kuriais nebendrauju, kurie tiesiog išėjo iš mano gyvenimo, arba aš išėjau iš jų. Ir ne, aš negalvoju ką jie veikia gyvenime ir kaip jiems sekas, nes šiais laikais visą tai galima sužinot iš visų socialinių tinklų arba iš bendrų pažįstamų. Šiuo klausimu viskas nėra taip sudėtinga.  Aš galvoju apie tai, kodėl mūsų keliai išsiskyrė. Kokie gyvenimo įvykiai privertė draugystei nutrūkti ir baigtis prisiminimais. Ar ir toliau mūsų draugystė tęstus, jei praeit…

Naujai seni išgyvenimai

Vaizdas
Nuo paskutinio savo įrašo čia, bandžiau parašyti ką nors bent tris kartus, tačiau joks įrašas taip ir
neišvydo dienos šviesos. Grįžau į Lietuvą, ten būdama turėjau kaip ir pailsėti, tačiau nuo visų lakstymų pirmyn ir atgal, susitikimų su artimaisiais ir draugais, švenčių, pavargau labiau nei tikėjausi. Atvykus atgal į Daniją, tiesiogine ta žodžių prasme, mane tiesiog nubloškė egzaminai ir pasiruošimas jiems. Manau, jog paskutinį kartą taip ruošiausi egzaminams dvyliktoje klasėje. Bet tai tikrai, nereiškia, kad parašius egzaminą išeinu iš jo laiminga ir patenkinta. Nors praėjus pirmam egzaminui jaučiau palengvėjimą, kad jis praėjo, tačiau vilčių, kad jį išlaikiau dedu nedaug. Antras egzaminas, kuris buvo šiandien, pareikalavo iš manęs daug nervų, kadangi buvau pasiruošus ne tik jį išlaikyti, bet ir gauti gerą pažymį. Ir manau, kad tai nelabai pavyks šį kartą. Bet žinoma niekada negali žinoti. Bet kadangi aš esu toks žmogus, kad jei kam nors pasiryžtu ir man nepavyksta to įgyvendinti, …