Kažkas kito. Neįprasto. Nelaukto


Gyvenimas po. 1. 

Šiandien ta diena, kai po savaitės laiko mes ir vėl esame ligoninėj. Savaitė laiko, kai reikalai neina geryn, labiau viskas eina ta linkme, kurios nelaukėm, kurios nenorėjom ir tikėjomės, kad ši diena tiesiog aplenks mūsų gyvenimą, kad vieną dieną tiesiog pabusim ir suprasim, kad visa tai tik blogas sapnas, vienas ilgas košmaras, kuris galiausiai pasibaigs ir turėsim savo laimingą pabaigą. Turėsim savo istoriją su laiminga pabaiga, gyvensim ilgai ir laimingai. Tačiau gyvenimas retai vyksta taip kaip mes norim.
Abu žinom, kad laimingos pabaigos mes neturėsim, kad ilgai ir laimingai negyvensim, kad neturėsim jokios bendros ateities ir viskas ką turim yra čia ir dabar. Nors ir abu tai žinom, tačiau niekad to nesakom garsiai, net ir blogiausiomis dienomis kalbam apie bendrą ateitį, kalbam apie svajonių vestuves, kokie bus mūsų vaikų vardai. Kad ir kaip kvailai ir banaliai tai skamba, tačiau tai padeda ištverti tas blogas dienas, kai viskas aplinkui yra niūru ir tamsu, tikėjimas, ir viltis, kad rytoj bus geresnė diena, ir kad gal gali įvykti stebuklas ir viskas pasisukti į kitą pusę.
- Apie ką galvoji? – savo mintyse išgirdau miglotą bei sunkų jo balsą. 
Apie tai, kokie laimingi mes iš čia išeisim,- nusišypsojau ir šiek tiek stipriau suspaudžiau jo ranką savo delne.
Matau kaip jo veide atsiranda šypsena. Kartais atrodo, kad netgi nusišypsoti jam reikia beveik visų jo turimų jėgų. Jo akių vokai lėtai porą kartų sumirksi ir lėtai nusileidžia.
Vis dar belaikydama jo ranką apžiūriu nedidelę palatą, kurioje šiuo metu telpa visas mūsų gyvenimas, visi mūsų jausmai bei išgyvenimai. Viena lova, kurioje patogiai, o gal ir nelabai, guli jis, fotelis, ant kurio įsitaisiusi sėdžiu aš, ir kuris yra pastatytas taip, kad žiūrėtume vienas į kitą, tuomet, kai jis nemiega. Viena spintelė, kriauklė ir baltos sienos, ant kurių kaba laikrodis su kiekvienu savo judesiu primenantis apie bėgantį laiką, kurio neįmanoma sustabdyti ar atsukti atgal.
Padėjusi galvą sau ant kelių nejučia pasinėriau į savo sapnų pasaulį, kur skraido drugeliai, šviečia saulė ir visos problemos yra kažkur toli. Viskas atrodo tobulai, iki momento kai mano ausų būgnelius paliečia keistas garsas. Garsas kuris išduotą gilų, greitą bei sunkų kvėpavimą. Net nepramerkus akių žinojau, kad kažkas negerai, jaučiau tai visu savo kūnu, visa širdimi, visa esybe.  
Jo ranka stipriau apglebę manąją. Atsistojusi jo akyse pamačiau baimę kuri maišės su ir laisve. Laisve nuo viso skausmo ir nuovargio. 
- Myliu tave. 
- Vakar. Šiandien. Rytoj ir visados,- tyliu balsu pasakiau.
Ranka braukdama per jo plaukus pasilenkiau ir užsimerkiau. Jutau kaip mano skruostu bėga sūri ašara. Jutau kai paskutinių mūsų lūpų prisilietimu jo ranka paleido manąją. Ausyse nebegirdėjau jo širdies dūžių. Jis vis dar buvo, gulėjo lovoje, bet tuo pačiu, jo jau nebebuvo. Jis tapo laisvas, laisvas nuo visko kas supa mus, nuo skausmo ir nevilties. Ir aš tapau prikaustyta, prikaustyta čia su viskuo kas liko. Atrodo, kad mano visas kūnas yra pripildytas smėlio, kuris yra sulindęs į visas mano ertmes nepalikdamas oro kvėpuoti. Tiesiog likau prikaustyta prie jo tuščio kūno, tuščioje palatoje.
- Myliu tave.
Paskutiniai žodžiai. Paskutinis prisilietimas.


Komentarai

  1. labai įtraukiantis tekstas ir labai stipri emocija jame. ačiū, kad daliniesi.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū ! Iš ties šiek tiek bijojau iškelti į viešumą savo šią rašlevą, kadangi tai yra pirmas tekstas, kurį parašiau po ilgo laiko, ir nebuvau tikra dėl rašymo stiliaus ir visos emocijos :/ Bet galbūt tai tuo ir nesibaigs ^^

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Savanaudiškumas

Gyvenimas po. 2.

Šeštadienio pamąstymai.