Gyvenimas po. 2.

Mano tuščias žvilgsnis yra nukreiptas į baltas lubas, kurių taip ir nematau per visas mintis besisukančias galvoje. Mokykloje mokomės kaip apskaičiuoti parabolių plotus, nagrinėjam literatūrinius kūrinius, bandome išsiaiškinti ką rašytojai turėjo omenyje rašydami apie mėlynas užuolaidas, klausome pasakojimų apie karus kurie vyko prieš tūkstantį metų, bandome įsisavinti chemines reakcijas bei kaip veikia mūsų organizmas, suprasti fiziniu dėsnius. Mokomės visų šių dalykų, tačiau visa tai neparuošia tikram gyvenimui. Nei vienas mokytojas nemoko kaip išgyventi pabaigus mokyklą, universitetą, išėjus į platų gyvenimą, kaip susimokėti mokesčius ir tvarkyti savo finansus, kaip atskirti tikrus draugus nuo apsimetėlių ir trokštančių naudos arba kaip susitaikyti su mylimo žmogaus netektimi.

Nors mūsų to niekas ir nemoko, bet visi aplinkui tikisi, kad mes sugebėsim susidoroti su kiekviena gyvenimo situacija, ir kiekvienas tikisi, kad mes tai darysim pagal jų standartus, pagal jų sukurtą planą kaip tai padaryti. Bet kiekvienas savo galvoje turi kitokį planą, visi mano skirtingai ir turi savo technikas, kurios padeda išgyventi. Per šias kelias dienas girdėjau daug patarimų, kaip tai turėčiau išgyventi galiausiai paleisti ir gyventi toliau. Žmonės sako, kad laikas gydo žaizdas, kad su laiku pasidaro lengviau. Nesiginčysiu, kad taip nėra, aš tikiuosi, kad su laiku viskas bus geriau ir lengviau, bet su laiku ir išmoksiu gyventi ir susigyvensiu su nauja realybe, su naujomis savo gyvenimo aplinkybėmis. Bet kaip reikia išgyventi pirmas dienas. Dienas, kai dar nesuvoki kas įvyko, tikiesi, kad tai tik blogas sapnas ir kuris vieną ryta atsikėlus pasibaigs ir vėl viskas bus taip kaip ir ankščiau. Žinau, kad tai neatsitiko netikėtai, ir turėjau būti tam pasiruošusi ir turėjau turėti savo planą kaip susitvarkyti su susidariusia situacija, kaip pragyventi iki to geresnio laiko, kai galiausiai susitaikysiu su tuo kas buvo. Tačiau tokio plano aš niekada neturėjau ir neturiu vis dar dabar.

Visai netikėtai, bet iš ties šiek tiek lauktai mano mintis perskrodė garsus ir įkyrus žadintuvo signalas, kuris skelbė, kad laikas keltis ir pasistengti, kad bent šiek tiek atrodyčiau kaip žmogus ir gatvėje bei darbe neatkreipčiau į save per daug dėmesio. Nusimetus antklodę nuo savo vėsaus kūno pasiėmiau nuo naktinio stalelio telefoną ir pagaliau išjungiau tą įkyrią muziką. Taip niekada ir nepasikeičiau žadintuvo melodijos į kokią gražią dainą, nenorėdama pradėti nemėgti tos dainos po kelių rytų. Mano žvilgsnis lėtai nukrypsta į kitą lovos pusę, kur pamatau vis dar neįprastą tuščios lovos vaizdą. Mintyse pradeda ryškėti visi prisiminimai apie mūsų rytus kartu, apie rytinius juokus bei pykčius. Ir tai tik dar labiau primena apie dabartinę tuštumą ir vienatvę.

Pakračiusi galvą ir įsivaizduodama, kad toks fizinis veiksmas padės atsikratyti savo minčių, įsispyriau į šlepetes ir pradėjau savo rytinę pasiruošimo rutiną.

Rudi plaukai surišti į arklio uodegą, šiek tiek makiažo, kad veidas nebūtų vaiduokliškos spalvos, žali marškinukai, juodi džinsai ir paskutinis žvilgsnis į veidrodį prieš atidarant duris ir išeinant į viešumą, kurioje bandau gyventi taip lyg viskas būtų gerai.

Turbūt daugumos žmonių mintyse po tokio gyvenimo įvyko aš turėčiau porą savaičių praleisti lovoje susisukus į kamuoliuką, ir niekur neiti. Bet tai kitų žmonių planas, kurio savo gyvenimui pritaikyti negaliu, nes žinau, kad jis nebūtų norėjęs matyti mane tokią.