Savanaudiškumas

Kiek tik atsimenu didžiąją savo gyvenimo dalį stengiausi būti nesavanaudė, galbūt ne tiek kiek stengdavausi, kiek tai gaudavosi natūraliai ir visada kai prigaudavau savo būnant šiek tiek savanaude, stengiausi sau priminti, kad tai nėra gerai, kad neturėčiau būti savanaudė ir neturėčiau savo norų ir
troškimų iškelti prieš kitų žmonių. Ir tokiu požiūriu gyvenau ilgai. Visada stengiausi visiems padėt kuo tik galėjau, visados kitų žmonių prašymams sakydavau taip dažniausiai per daug net nepagalvojus ir savo visus darbus nukeldama į šalį. Vienu metu kambariokės bandė išmokyti mane sakyti ne ir per daug to nesureikšminti. Galbūt tuo metu joms tai ir ne labai pavyko padaryti, bet pagaliau po beveik dvidešimt penkerių metų gyvenimo supratau kodėl jos tai darė ir kodėl gyvenime kartais turėčiau būti savanaude. Ir tai supratau iš ties stebėdama kitus žmones, jų elgesį ir jų savanaudiškumą. Visą tai bestebėdama tiesiog supratau, kad pati dėl savęs turiu kartais tiesiog būti savanaudė, sakyti žm…