Paradise of my minds

Kiek tik atsimenu didžiąją savo gyvenimo dalį stengiausi būti nesavanaudė, galbūt ne tiek kiek stengdavausi, kiek tai gaudavosi natūraliai ir visada kai prigaudavau savo būnant šiek tiek savanaude, stengiausi sau priminti, kad tai nėra gerai, kad neturėčiau būti savanaudė ir neturėčiau savo norų ir troškimų iškelti prieš kitų žmonių. Ir tokiu požiūriu gyvenau ilgai. Visada stengiausi visiems padėt kuo tik galėjau, visados kitų žmonių prašymams sakydavau taip dažniausiai per daug net nepagalvojus ir savo visus darbus nukeldama į šalį. Vienu metu kambariokės bandė išmokyti mane sakyti ne ir per daug to nesureikšminti. Galbūt tuo metu joms tai ir ne labai pavyko padaryti, bet pagaliau po beveik dvidešimt penkerių metų gyvenimo supratau kodėl jos tai darė ir kodėl gyvenime kartais turėčiau būti savanaude. Ir tai supratau iš ties stebėdama kitus žmones, jų elgesį ir jų savanaudiškumą. Visą tai bestebėdama tiesiog supratau, kad pati dėl savęs turiu kartais tiesiog būti savanaudė, sakyti žm…

Mano tuščias žvilgsnis yra nukreiptas į baltas lubas, kurių taip ir nematau per visas mintis besisukančias galvoje. Mokykloje mokomės kaip apskaičiuoti parabolių plotus, nagrinėjam literatūrinius kūrinius, bandome išsiaiškinti ką rašytojai turėjo omenyje rašydami apie mėlynas užuolaidas, klausome pasakojimų apie karus kurie vyko prieš tūkstantį metų, bandome įsisavinti chemines reakcijas bei kaip veikia mūsų organizmas, suprasti fiziniu dėsnius. Mokomės visų šių dalykų, tačiau visa tai neparuošia tikram gyvenimui. Nei vienas mokytojas nemoko kaip išgyventi pabaigus mokyklą, universitetą, išėjus į platų gyvenimą, kaip susimokėti mokesčius ir tvarkyti savo finansus, kaip atskirti tikrus draugus nuo apsimetėlių ir trokštančių naudos arba kaip susitaikyti su mylimo žmogaus netektimi. Nors mūsų to niekas ir nemoko, bet visi aplinkui tikisi, kad mes sugebėsim susidoroti su kiekviena gyvenimo situacija, ir kiekvienas tikisi, kad mes tai darysim pagal jų standartus, pagal jų sukurtą planą kai…