Paradise of my minds

Mano tuščias žvilgsnis yra nukreiptas į baltas lubas, kurių taip ir nematau per visas mintis besisukančias galvoje. Mokykloje mokomės kaip apskaičiuoti parabolių plotus, nagrinėjam literatūrinius kūrinius, bandome išsiaiškinti ką rašytojai turėjo omenyje rašydami apie mėlynas užuolaidas, klausome pasakojimų apie karus kurie vyko prieš tūkstantį metų, bandome įsisavinti chemines reakcijas bei kaip veikia mūsų organizmas, suprasti fiziniu dėsnius. Mokomės visų šių dalykų, tačiau visa tai neparuošia tikram gyvenimui. Nei vienas mokytojas nemoko kaip išgyventi pabaigus mokyklą, universitetą, išėjus į platų gyvenimą, kaip susimokėti mokesčius ir tvarkyti savo finansus, kaip atskirti tikrus draugus nuo apsimetėlių ir trokštančių naudos arba kaip susitaikyti su mylimo žmogaus netektimi. Nors mūsų to niekas ir nemoko, bet visi aplinkui tikisi, kad mes sugebėsim susidoroti su kiekviena gyvenimo situacija, ir kiekvienas tikisi, kad mes tai darysim pagal jų standartus, pagal jų sukurtą planą

Gyvenimas po. 1.  Šiandien ta diena, kai po savaitės laiko mes ir vėl esame ligoninėj. Savaitė laiko, kai reikalai neina geryn, labiau viskas eina ta linkme, kurios nelaukėm, kurios nenorėjom ir tikėjomės, kad ši diena tiesiog aplenks mūsų gyvenimą, kad vieną dieną tiesiog pabusim ir suprasim, kad visa tai tik blogas sapnas, vienas ilgas košmaras, kuris galiausiai pasibaigs ir turėsim savo laimingą pabaigą. Turėsim savo istoriją su laiminga pabaiga, gyvensim ilgai ir laimingai. Tačiau gyvenimas retai vyksta taip kaip mes norim. Abu žinom, kad laimingos pabaigos mes neturėsim, kad ilgai ir laimingai negyvensim, kad neturėsim jokios bendros ateities ir viskas ką turim yra čia ir dabar. Nors ir abu tai žinom, tačiau niekad to nesakom garsiai, net ir blogiausiomis dienomis kalbam apie bendrą ateitį, kalbam apie svajonių vestuves, kokie bus mūsų vaikų vardai. Kad ir kaip kvailai ir banaliai tai skamba, tačiau tai padeda ištverti tas blogas dienas, kai viskas aplinkui yra niūru ir tams

Goodreads.com ši knyga įvertinta 4,02 žvaigždutėmis.  Sprendžiant kokią knygą paimti į savo rankas, mano sprendimą palengvino draugė, pasakiusi, kad turiu perskaityti šią knygą. Prieš tai iš ties apie šią knygą nebuvau nieko girdėjusi ir net nežinojau ko iš jos tikėtis. Beskaitant šią knygą sužinojau, kad ji yra viena populeresnių šio autoriaus knygų, nors jis pats norėtų būti labiau žinomas dėl kitų savo kūrinių.  Tai yra romantinė knyga, kurioje visas veiksmas sukasi apie pagrindinį veikėją Toru Vatanabę bei jį supančius žmones, kurių nėra tiek daug. Naoko , mergina, kuri sukėlė meilę ir atsakomybės jausmą Toru gyvenime, bei įnešė į jo gyvenimą santykių sudėtingumą. Priešingai nei Naoko, Midori į Toru gyvenimą įnešė džiaugsmą, gyvenimo ir santykių paprastumą. Knygoje minimi dar keli Toru draugai, kurie į knygos pasakojimą įnešė savo gyvenimo istorijas bei išgyvenimus.  Kas man šioje knygoje patiko labiau nei kituose meilės romanuose, tai kad viskas aprašoma ir pasako

Visada mėgau skaityti ir žinoma vis dar mėgstu. Deja per savo studijų metus labai apleidau skaitymą, nes tiesiog negalėdavau prisiversti pasiimti į rankas jokios knygos. Bet šiuo metu labai džiaugiuosi tuo, kad šiais metais skaitau jau septintą knygą. Tai tikrai nėra daug, ir tikrai neskaitau tiek daug, kiek skaitydavau ankščiau, mes gyvenime tiesiog visko tiek daug vyksta, bet aš grįžtu prie šio malonumo.  Šia proga nusprendžiau atlikti knygų tag`ą, kurio idėją pasiėmiau iš Aqua Vitae .  ✶ Knyga, kuri buvo labai saldi, per daug saldi. Nuo paauglystės labai retai kada paimu į rankas tiesiog paprastą romaną, kuriame nėra per daug intriguojančių dalykų ir nevyksta joks detektyvas. Jeigu atmintis manęs neapleidžia, paskutinė knyga, kuri buvo apie meilę, seksą ir buvo su cukraus prieskoniais tai Sara Fawkes "Viskas ko nori jis" . Ši knyga kažkiek yra panaši į 50 pilkų atspalvių, tik ne tokia populiari.  ✶ Knyga, kurią paėmei į rankas tik vieną kartą ir žinai, kad daugi

Šiais metais vienas iš mano tikslų, susijusių su pačia manimi, buvo toks, kad turėčiau būti drąsesnė ir dažniau perlipti per savo baimes ir nepasitikėjimą savimi.  O pas mane mintyse gyvena daug baimių, kurių aš pati prisigalvoju, tai aišku iš mano ankstesnių blogo įrašų.  Kai atsirado proga nuvažiuoti su grupiokais į atrakcionų parką šią savaitę, daug negalvojus sutikau, nes atrakcionus aš mėgstu, nors ir bijau. Visada iš ties norėdavau nueiti į tuos baisius atrakcionus, kur visaip varto, sukioja ir ant tų didelių amerikietiškų kalnelių. Bevažiuodama net nežinojau ko tikėtis ir kokio tipo atrakcionai ten bus. Iš ties ten nebuvo kažkokių super duper baisių atrakcionų kurie visaip mėto ir sukioja, tačiau buvo pakankamai įvairiausių traukinukų, kalnelių, į kuriuos einant reikėjo šiek tiek per save perlipti, ypač einant į pirmą, ir jų eigoj aš tikrai rėkiau ir kartais galvojau, kad jau viskas.  Labai džiaugiuosi, kad perlipau per save ir pagaliau padariau tai ko visada ir norėjau,

Tai dar vienas vienas detektyvinis romanas, kuris atsidūrė mano perskaitytų knygų sąraše. Niekada iki šiol nesu skaičiusiu jokių kitų šio autoriaus romanų, todėl kai nusprendžiau perskaityti šią knygą iš ties net neįsivaizdavau ko tikėtis. Knygos veiksmas prasideda chirurgo Marko Zaidmano pasakojimu apie jausmus ir mintis, kurie užklumpa kūną pervėrus dviems kulkoms. Praeina dešimt dienų nuo tos akimirkos, kai į Marką yra paleisti šūviai ir jis atsibunda ligoninėje, kurioje jį pasitinka žinia, jog jo žmona yra mirusi, o pusės metų dukrelė dingusi ir niekas neįsivaizduoja kaip ir kodėl viskas nutiko. Visos knygos metu yra bandoma išsiaiškinti kas nutiko tą dieną ir kur yra Marko dukra ir ar ji vis dar gyva.  Beskaitant knygą, net gi ir baigus skaityti knygą, vis dar nesu visiškai tikra ar ši knyga man patiko ar ne. Turbūt trečdalis knygos skaitėsi labai lėtai. Veiksmas kaip ir vyko, tačiau vis atsirasdavo labai ištemptų vietų kai skaitant atrodydavo, jog tai yra visiškai ner